De Bijbel

 

Ezekielis 20

Studie

   

1 Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, keli Izraelio vyresnieji atėjo pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo priešais mane.

2 Viešpats kalbėjo man:

3 “Žmogaus sūnau, paklausk Izraelio vyresniųjų, ar jie atėjo pasiklausti manęs? Kaip Aš gyvas, jiems neatsakysiu,­sako Viešpats Dievas.­

4 Žmogaus sūnau, ar tu neteisi jų? Primink jiems jų tėvų bjaurystes.

5 Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš išsirinkau Izraelį, Aš prisiekiau, pakėlęs ranką, Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte, sakydamas: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

6 dieną Aš, pakėlęs ranką, prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto krašto ir nuvesiu į mano numatytą jiems žemę, tekančią pienu ir medumi,­į geriausią kraštą iš visų.

7 Aš jiems sakiau: ‘Kiekvienas pašalinkite bjaurystes nuo savo akių ir nesusitepkite Egipto stabais. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

8 Bet jie buvo maištingi ir neklausė manęs, nė vienas nepašalino nuo savo akių bjaurysčių ir nepaliko Egipto stabų. Tuomet Aš ketinau išlieti savo rūstybę ant jų dar Egipto krašte.

9 Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto.

10 Aš išvedžiau juos iš Egipto krašto ir, atvedęs į dykumą,

11 daviau jiems savo įsakymus ir pamokiau nuostatų, kurių laikydamasis žmogus gyvens.

12 Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.

13 Izraelitai maištavo prieš mane dykumoje. Jie nesilaikė mano įsakymų ir atmetė mano nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; jie sutepė ir mano sabatus. Aš norėjau išlieti savo rūstybę dykumoje ir juos visai sunaikinti,

14 tačiau to nepadariau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas pagonių tautų, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

15 Tačiau, pakėlęs ranką, prisiekiau dykumoje, kad jų neįvesiu į pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, į kraštą, geriausią iš visų.

16 Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų.

17 Aš pasigailėjau jų ir visų nesunaikinau ir nepadariau jiems galo dykumoje.

18 Jų vaikams įsakiau: ‘Nesilaikykite savo tėvų nuostatų, nesielkite kaip jie ir nesusiterškite stabais.

19 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite mano nuostatus,

20 švęskite sabatą kaip ženklą tarp manęs ir jūsų ir žinokite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

21 Bet ir jų vaikai maištavo prieš mane. Jie nesilaikė mano įsakymų ir nevykdė mano nuostatų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens. Norėjau išlieti ant jų savo rūstybę dykumoje,

22 tačiau susilaikiau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas tarp pagonių, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

23 Pakėlęs ranką, dykumoje prisiekiau, kad juos išsklaidysiu ir išblaškysiu tarp pagonių,

24 nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.

25 Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.

26 Jie susitepė savo dovanomis, leisdami savo pirmagimius per ugnį, kad paversčiau juos dykyne ir galiausiai jie pažintų, jog Aš esu Viešpats’.

27 Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūsų tėvai piktžodžiavo ir paniekino mane.

28 Kai juos įvedžiau į kraštą, kurį, pakėlęs ranką, buvau prisiekęs jiems duoti, jie, pamatę aukštesnę kalvą arba šakotą medį, aukojo ten aukas ir nešė dovanas, sukeldami mano rūstybę’.

29 Aš juos klausiau: ‘Kokia tai aukštuma, į kurią einate?’ Iki šios dienos jos vardas Bama.

30 Todėl klausk izraelitų: ‘Ar jūs nesusitepę, kaip ir jūsų tėvai, bjauriais stabais?

31 Kai jūs aukojate aukas ir deginate vaikus, patys susitepate stabais iki šios dienos. Ar tad Aš turėčiau jums atsakyti? Kaip Aš gyvas, Aš neatsakysiu jums,­sako Viešpats Dievas.­

32 Niekada neįvyks, kaip jūs manote ir sakote: ‘Kaip pagonys ir kitų kraštų tautos, taip ir mes tarnausime medžiui ir akmenims’.

33 Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš valdysiu jus galinga ištiesta ranka, išliedamas savo rūstybę.

34 Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, savo galinga ir ištiesta ranka ir išliedamas savo rūstybę.

35 Aš nuvesiu jus į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi veidas į veidą.

36 Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip bylinėsiuosi su jumis.

37 Tada jus pervesiu po lazda ir įvesiu į sandoros ryšius.

38 Aš atskirsiu nuo jūsų maištininkus ir man nusikaltusius, išvesiu juos iš krašto, kuriame jie dabar svetimi, bet į Izraelio kraštą jie nesugrįš. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats’.

39 Apie jus, izraelitai, Viešpats Dievas taip sako: ‘Kurie nenorite manęs klausyti, eikite ir tarnaukite savo stabams, bet mano šventojo vardo nebesutepkite savo aukomis ir stabais.

40 Šventame mano kalne, Izraelio aukštame kalne, man tarnaus visas Izraelis. Ten Aš priimsiu juos ir pareikalausiu iš jūsų aukų, pirmavaisių ir pašvęstų daiktų.

41 Aš priimsiu jus ir malonų jūsų aukų kvapą, kai išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, ir būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.

42 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jus įvesiu į Izraelio kraštą, kurį prisiekiau duoti jūsų tėvams.

43 Ten atsiminsite savo kelius ir darbus, kuriais susitepėte, ir bjaurėsitės savęs dėl savo padarytų piktadarysčių.

44 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai pasielgsiu su jumis dėl savo vardo, neatsižvelgdamas į jūsų nedorus kelius ir piktus darbus’ ”.

45 Viešpats kalbėjo man:

46 “Žmogaus sūnau, žiūrėk pietų pusėn, kalbėk ir pranašauk miškui pietų šalyje.

47 Sakyk miškui pietuose: ‘Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės.

48 Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges’ ”.

49 Tada aš atsiliepiau: “Ak, Viešpatie Dieve, jie sako apie mane: ‘Ar jis ne palyginimais kalba?’ ”

   

Van Swedenborgs Werken

 

Apocalypse Explained #96

Bestudeer deze passage

  
/ 1232  
  

96. These things saith he that holdeth the seven stars in his right hand. That this signifies from whom are all the knowledges (cognitiones) of good and truth, is evident from the signification of the seven stars, as denoting all the knowledges (cognitiones) of good and truth (concerning which see above, n. 72), and from the signification of the right hand, when said of the Lord, as being that they are from Him (concerning which also see above, n. 72, 79); hence by these words, "who holdeth the seven stars in his right hand," is signified, that from the Lord are all the knowledges (cognitiones) of good and truth. The reason why it is stated that He so speaks who holdeth the seven stars in His right hand, and walketh in the midst of the golden lampstands, is, because by stars are signified the knowledges (cognitiones) of good and truth, and by golden lampstands, the New Heaven and the New Church. A Divine characteristic is thus prefixed to the description of each church, which indicates the subject treated of (as also in the description of the churches following, verses 8, 12, 18; chap. 3:1, 7, 14). The reason why the characteristics are so prefixed, is, that the all of the church is from the Lord; hence also it is clear, that in the first chapter the Lord as to His Divine Human is described by representatives seen by John, so that there might be taken thence what was to be prefixed to the description of each church, for a testimony and a memorial that the all of the church is from the Lord, and indeed from His Divine Human; for from this proceed all the good of love and the truth of faith which constitute the church.

What immediately proceeds from His essential Divine does not come to man, because His essential Divine is invisible, and therefore does not fall into the thought, and what does not fall into the thought does not enter into faith; for everything of faith must be the subject of thought. (That the Son of man, who is described by the representatives seen by John in the first chapter, is the Lord as to the Divine Human and the Divine truth thence proceeding, may be seen above, n. 63.) The reason why the knowledges (cognitiones) of truth and good are here first treated of, is, that they are the first things of the church; for no one can be initiated into faith and charity, which constitute the church, except by knowledges (cognitiones) pertaining to the church from the Word (as may be seen in the Appendix from the Arcana Coelestia in Heaven and Hell, after n. 356).

  
/ 1232  
  

Translation by Isaiah Tansley. Many thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

De Bijbel

 

Leviticus 26:27

Studie

       

27 "'If you in spite of this won't listen to me, but walk contrary to me;