ബൈബിൾ

 

Genesis 33

പഠനം

   

1 Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, achelės ir abiejų tarnaičių:

2 sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus už jų, o achelę ir Juozapą paskutinėje eilėje.

3 Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu.

4 Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė.

5 Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: “Kas šitie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”.

6 Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė.

7 Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir achelė ir taip pat nusilenkė.

8 Ezavas toliau klausė: “Kam tie būriai, kuriuos sutikau?” Jis atsakė: “Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!”

9 Ezavas atsakė: “Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!”

10 Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.

11 Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu”. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną.

12 Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukime­aš eisiu tavo priešakyje!”

13 Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš.

14 Mano valdove, eik pirma savo tarno, o aš pamažu toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą”.

15 Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!”

16 Ezavasdieną sugrįžo į Seyrą,

17 o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu.

18 Jokūbas, keliaudamas iš Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano krašte, ir apsistojo šalia miesto.

19 Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų.

20 Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: “Izraelio Dievo galybė”.

   

സ്വീഡൻബർഗിന്റെ കൃതികളിൽ നിന്ന്

 

Arcana Coelestia #4346

ഈ ഭാഗം പഠിക്കുക

  
/ 10837  
  

4346. 'And he himself passed over in front of them' means that which is universal and so means all things. This is clear from the representation of Jacob, to whom 'he' refers here, as that good of truth, that is, truth in will and action, dealt with in 4337. The good of truth is the universal embodiment of every kind of truth, for the general, the particular, and the specific kinds of it spoken of immediately above all go with it because they are included within it.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

സ്വീഡൻബർഗിന്റെ കൃതികളിൽ നിന്ന്

 

Arcana Coelestia #9783

ഈ ഭാഗം പഠിക്കുക

  
/ 10837  
  

9783. 'To cause a lamp to go up continually' means faith from there, and through that faith an intelligent understanding of truth and a wise discernment of good from the Lord. This is clear from the meaning of 'a lamp' as faith, and from this an intelligent understanding of truth and a wise discernment of good, dealt with in 9548. 'A lamp' means faith because Divine Truth emanating from the Lord composes the light in heaven. This light when received by the angels there, or by a person in the world, resembles a lamp; for it casts light into all parts of the mind and imparts intelligence and wisdom. This light so received is faith. But it should be remembered that faith is not a lamp or that which casts light into the mind unless it is fed by charity, and so unless it is charity. The situation with faith and charity is the same as it is with truth and good. Just as truth is the outward form of good, or good embodied in an outward form, enabling it to be seen in light, so faith is the outward form of charity, or charity embodied in an outward form. Faith furthermore is that to which truth belongs, and charity is that to which good belongs. For truth, when believed, passes into faith; and good, when loved, passes into charity. The good and truth themselves that are loved are the neighbour, and the love of the neighbour is charity.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.