¹ Viešpats sakė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!

² Jei jų neišleisi ir nepaliausi jų laikęs,

³ Viešpaties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras.

⁴ Viešpats atskirs izraelitų ir egiptiečių gyvulius; niekas nežus, kas priklauso izraelitams’ ”.

⁵ Ir Viešpats paskyrė laiką, sakydamas: “ ytoj Viešpats įvykdys šitą dalyką krašte!”

⁶ Kitą rytą Viešpats įvykdė tai: visi egiptiečių gyvuliai nugaišo, bet iš izraelitų gyvulių nepražuvo nė vienas.

⁷ Faraonas pasiuntė pasižiūrėti. Pasirodė, kad izraelitų gyvulių nė vienas nebuvo nugaišęs. Tačiau faraono širdis liko kieta ir jis neišleido tautos.

⁸ Tada Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Imkite pilnas saujas pelenų iš krosnies ir Mozė teberia juos į orą faraono akivaizdoje.

⁹ Jie taps dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių bei gyvulių iškils votys su pūslėmis”.

¹⁰ Jie pasiėmė pelenų iš krosnies ir, atsistoję prieš faraoną, išbėrė juos į orą. Ir atsirado votys ant žmonių ir gyvulių.

¹¹ Žyniai negalėjo pasirodyti Mozei, nes votys buvo ant jų ir visų egiptiečių.

¹² Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei.

¹³ Tada Viešpats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano tautą man tarnauti.

¹⁴ Nes šį kartą Aš siųsiu įvairias negalias ir vargus tau, tavo tarnams ir tavo žmonėms, kad žinotum, jog nėra man lygaus visoje žemėje.

¹⁵ Aš galėjau ištiesti savo ranką ir ištikti tave ir tavo tautą maru, kad būtumėte visi pranykę nuo žemės paviršiaus.

¹⁶ Bet Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.

¹⁷ Tu vis dar didžiuojiesi prieš mano tautą ir neišleidi jos.

¹⁸ ytoj apie šitą laiką kris labai smarki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo dienos.

¹⁹ Taigi dabar siųsk žmones surinkti iš lauko gyvulius ir visa, kas tau priklauso. Visi žmonės ir gyvuliai, kurie bus lauke ir nebus parvesti namo, krušai krintant, pražus’ ”.

²⁰ Faraono tarnai, kurie bijojo Viešpaties, sugabeno į namus savo tarnus ir gyvulius.

²¹ O kas nekreipė dėmesio į Viešpaties žodį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke.

²² Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką, kad kristų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augmenijos”.

²³ Mozė ištiesė lazdą, ir Viešpats pasiuntė perkūniją, krušą ir žaibus. Viešpats siuntė krušą į visą Egipto žemę.

²⁴ Kruša susimaišė su žaibais ir buvo tokia smarki, kokios Egipto šalis nebuvo mačiusi.

²⁵ Kruša išmušė Egipto šalyje visa, kas buvo lauke: žmones, gyvulius, augalus ir medžius.

²⁶ Tik Gošeno krašte, kur gyveno izraelitai, nebuvo krušos.

²⁷ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: “Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę.

²⁸ Melskite Viešpatį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kruša! Aš jus išleisiu ir daugiau nebesulaikysiu”.

²⁹ Mozė jam atsakė: “Kai tik išeisiu iš miesto, pakelsiu rankas į Viešpatį. Tada perkūnija ir kruša liausis, kad žinotum, jog Viešpačiui priklauso visa žemė.

³⁰ Bet aš žinau, kad nei tu, nei tavo tarnai dar nesibijote Viešpaties Dievo”.

³¹ Linus ir miežius kruša išmušė, nes miežiai buvo išplaukę ir linai jau žydėjo.

³² Bet kviečių ir rugių neišmušė, nes jie vėliau pribręsta.

³³ Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir iškėlė rankas į Viešpatį: perkūnija ir kruša liovėsi, lietus nustojo lijęs.

³⁴ Bet faraonas, matydamas, kad liovėsi lietus, kruša ir perkūnija, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį kartu su savo tarnais.

³⁵ Faraono širdis pasiliko užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei.

¹ Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto šalyje:

² “Šitas mėnuo tebūna jums pirmasis metų mėnuo.

³ Pasakykite visiems izraelitams, kad šito mėnesio dešimtąją dieną jie paimtų po avinėlį savo tėvų namams, po vieną avinėlį kiekvienai šeimai.

⁴ O jei šeima yra per maža avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti avinėlį.

⁵ Avinėlis privalo būti be trūkumų, metinis patinėlis; paimsite jį iš avių ar ožkų.

⁶ Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare.

⁷ Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį.

⁸ Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis.

⁹ Jūs neturite jos valgyti žalios ar išvirtos vandenyje, tik keptą ugnyje, taip pat galvą, kojas ir vidurius.

¹⁰ Nieko iš jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite.

¹¹ Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha.

¹² Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats!

¹³ O kraujas ant namų bus ženklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto šalies bausmė nepaliestų jūsų.

¹⁴ Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas.

¹⁵ Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus išnaikintas iš Izraelio.

¹⁶ Pirmąją dieną susirinkite šventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, išskyrus tai, ko reikia kiekvieno žmogaus maistui.

¹⁷ Jūs švęsite Neraugintos duonos šventę per kartų kartas, nes tą dieną Aš išvedžiau jūsų pulkus iš Egipto šalies.

¹⁸ Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro.

¹⁹ Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus išnaikintas iš Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas.

²⁰ Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną”.

²¹ Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: “Eikite, imkite avinėlį savo šeimoms ir pjaukite jį Paschai.

²² Po to imkite yzopo ryšulėlį ir, pamirkę dubenyje su krauju, patepkite juo abi durų staktas ir skersinį; nė vienas jūsų teneišeina iki ryto iš savo namų!

²³ Nes Viešpats pereis, žudydamas egiptiečius; pamatęs kraują ant abiejų durų staktų ir skersinio, aplenks ir neleis žudytojui įeiti į jūsų namus.

²⁴ Tai bus įstatas jums ir jūsų vaikams per amžius.

²⁵ Kai atvyksite į šalį, kurią Viešpats jums duos, kaip Jis pažadėjo, laikykitės šitų nuostatų.

²⁶ Kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šitos apeigos?’,

²⁷ atsakykite: ‘Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis išžudė egiptiečius ir išlaisvino mūsų namus’ ”. Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį.

²⁸ Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.

²⁹ Vidurnaktį Viešpats išžudė visus pirmagimius Egipto šalyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius.

³⁰ Naktį atsikėlė faraonas, jo tarnai ir visi egiptiečiai. Ir kilo didelis verksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų mirusio.

³¹ Tą naktį faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Išeikite iš mano krašto, jūs ir izraelitai! Eikite, tarnaukite Viešpačiui, kaip sakėte.

³² Pasiimkite avis ir galvijus, kaip sakėte! Eikite ir palaiminkite mane taip pat!”

³³ Egiptiečiai ragino tautą skubiai išeiti iš jų šalies, sakydami: “Mes visi išmirsime!”

³⁴ Žmonės ėmė ant pečių dar neįrūgusią tešlą duonkubiliuose, įvyniotą į apsiaustus.

³⁵ Ir izraelitai padarė, kaip Mozė buvo sakęs; jie paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabužių.

³⁶ Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų prašymą. Taip jie apiplėšė egiptiečius.

³⁷ Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš amzio į Sukotą.

³⁸ Taip pat daugybė kitų žmonių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių bei galvijų.

³⁹ Jie kepė iš tešlos, kurią išsinešė iš Egipto, neraugintus papločius. Ji dar nebuvo įrūgusi, nes jie buvo skubiai išvaryti iš Egipto ir nespėjo pasigaminti maisto kelionei.

⁴⁰ Izraelitai pragyveno Egipte keturis šimtus trisdešimt metų.

⁴¹ Praėjus keturiems šimtams trisdešimčiai metų, vieną dieną visi Viešpaties pulkai iškeliavo iš Egipto.

⁴² Ta naktis, kurią juos išvedė iš Egipto krašto, yra Viešpaties šventė. Izraelitai privalo tą naktį švęsti per kartų kartas.

⁴³ Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: “Šitas yra Paschos įstatymas: jokiam svetimšaliui nevalia Paschos valgyti.

⁴⁴ Tačiau pirktas vergas turi teisę ją valgyti tada, kai jį apipjaustai.

⁴⁵ Svetimšaliui ir samdiniui negalima jos valgyti.

⁴⁶ Ji turi būti valgoma namuose. Nevalia mėsos išnešti iš namų ir neleidžiama sulaužyti jokio kaulo.

⁴⁷ Visa Izraelio tauta privalo ją švęsti.

⁴⁸ Jei ateivis apsistotų pas tave ir norėtų švęsti Paschą, tai visi jo vyrai privalo būti apipjaustyti. Tuo atveju leidžiama jam švęsti Paschą, ir jis bus tarsi vietinis šalies gyventojas. Bet niekam neapipjaustytam neleistina jos valgyti.

⁴⁹ Tas pats įstatymas galioja ir pas jus gimusiam, ir ateiviui, apsigyvenusiam tarp jūsų”.

⁵⁰ Izraelitai darė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.

⁵¹ Tą dieną Viešpats išvedė izraelitų pulkus iš Egipto šalies.