ბიბლია

 

1 Samuelis 2

Სწავლა

   

1 Ona meldėsi: “Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.

2 Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.

3 Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.

4 Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.

5 Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.

6 Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.

7 Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.

8 Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.

9 Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.

10 Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą”.

11 Elkana grįžo į amą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio.

12 Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties.

13 Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę,

14 ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje.

15 Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”.

16 Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”.

17 Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui.

18 Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą.

19 Jo motina jam pasiūdavo drabužį ir kasmet atnešdavo ateidama su savo vyru aukoti kasmetinės aukos.

20 Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus.

21 Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.

22 Elis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės.

23 Tėvas klausė: “Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių.

24 Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą.

25 Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?” Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti.

26 Berniukas Samuelis augo, ir jam palankiai buvo nusiteikę ir Viešpats, ir žmonės.

27 Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Aš apsireiškiau tavo tėvams, kai jie buvo Egipte ir tarnavo faraonui.

28 Aš tavo tėvą išsirinkau kunigu iš visų Izraelio giminių, kad jis aukotų ant mano aukuro, smilkytų smilkalus ir nešiotų efodą mano akivaizdoje. Aš paskyriau kunigams izraelitų deginamųjų aukų dalį.

29 Kodėl jūs mindžiojate kojomis aukas ir dovanas, kurias įsakiau man aukoti? Kodėl labiau už mane gerbi savo sūnus, kurie tunka mano tautos Izraelio geriausiomis aukų dalimis?’

30 Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti.

31 Ateina diena, kada tavo ir tavo namų ramstį sunaikinsiu; nė vienas nesulauks senatvės.

32 Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius.

33 Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje.

34 Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną.

35 Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius.

36 Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ”.

   

სვედენბორგის ნაშრომებიდან

 

Apocalypse Explained # 402

შეისწავლეთ ეს პასაჟი.

  
/ 1232  
  

402. Verse 13. And the stars of heaven fell unto the earth, signifies that the knowledges of good and truth perished. This is evident from the signification of "stars" as being the knowledges of good and truth (See above, n. 72); also from the signification of "falling unto the earth," as being to perish; for when stars fall to the earth they perish. The same is signified by:

The stars shall fall from heaven (Matthew 24:29; and Mark 13:25).

Anyone can see that "stars" here do not mean stars, for these cannot fall from heaven, for they are fixed or established in their place, and cannot fall to the earth, because they are larger than the earth; consequently by them are signified such things as belong to heavenly light, and give light, which are the knowledges of good and truth. Moreover, stars appear in the angelic heaven, but they are appearances from the knowledges of good and truth, therefore they appear about those who are in such knowledges, especially when they turn them over in the mind, and are desirous of knowing them.

  
/ 1232  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for their permission to use this translation.

სვედენბორგის ნაშრომებიდან

 

Heaven and Hell # 123

შეისწავლეთ ეს პასაჟი.

  
/ 603  
  

123. Since the Lord does appear in heaven as a sun because of the divine love that is in him and from him, all the people there constantly turn toward him. The inhabitants of the heavenly kingdom turn toward him as the sun, while the inhabitants of the spiritual kingdom turn toward him as the moon. In contrast, the inhabitants of hell turn toward the darkness and dimness that are on the opposite side, and therefore turn away from the Lord. This is because all the people who are in the hells are caught up in love for themselves and the world and are therefore opposed to the Lord. The ones who turn toward the darkness that stands for our world's sun are at the back of the hells and are called "demons," while the ones who turn toward the dimness that stands for our moon are in the front of hell and are called "spirits." This is why people in the hells are described as being in darkness and people in the heavens as being in light. "Darkness" means falsity arising from evil, and "light" means truth arising from good.

The reason people turn in this way is that in the other life we all look toward what rules in our deeper natures - toward our own loves, then; and these deeper natures form the faces of angels and spirits. Further, in a spiritual world the cardinal points are not fixed the way they are in a natural world. Instead, they are determined by the way people face.

We ourselves, in spirit, are also turning in the same fashion - away from the Lord if we are caught up in self-love and love of the world, and toward him if we are in a love for him and for our neighbor. We are unaware of this, though, because we are in a natural world where the cardinal points are determined by the sun's rising and setting. Since it is hard for people to grasp this, examples will be given below where we deal with the cardinal points and with space and time in heaven.

  
/ 603  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.