¹ Izraelitai atvyko į Cino dykumą pirmą mėnesį ir sustojo Kadeše. Ten mirė Mirjama ir buvo palaidota.

² Toje vietoje nebuvo vandens. Izraelitai, susirinkę pas Mozę ir Aaroną,

³ priekaištaudami kalbėjo: “Geriau būtume žuvę su savo broliais Viešpaties akivaizdoje.

⁴ Kodėl jūs atvedėte Viešpaties susirinkimą į šitą dykumą, kad mes ir mūsų gyvuliai čia numirtume?

⁵ Kam mus išvedėte iš Egipto ir atvedėte į šitą netikusią vietą, kur negalime sėti ir neauga nei figos, nei vynuogės, nei granatai ir nėra net vandens?”

⁶ Mozė ir Aaronas, palikę minią, įėjo į Susitikimo palapinę ir puolė ant žemės. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė.

⁷ Viešpats tarė Mozei:

⁸ “Imk lazdą, abu su Aaronu surinkite žmones ir jų akyse kalbėkite uolai, ir ji duos vandens. Tu išgausi jiems vandens iš uolos, ir atsigers žmonės bei jų galvijai”.

⁹ Mozė ėmė Viešpaties akivaizdoje buvusią lazdą, kaip Jis jam įsakė.

¹⁰ Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo: “Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?”

¹¹ Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai.

¹² Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu”.

¹³ Tai Meriba, kur izraelitai murmėjo prieš Viešpatį ir Jis parodė jiems savo šventumą.

¹⁴ Mozė išsiuntė pasiuntinius iš Kadešo pas Edomo karalių, kad pasakytų: “Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai visus mūsų vargus,

¹⁵ žinai, kaip mūsų tėvai nuėjo į Egiptą ir mes ilgai ten gyvenome, kaip egiptiečiai spaudė mus ir mūsų tėvus.

¹⁶ Kai šaukėmės Viešpaties, Jis mus išklausė ir siuntė angelą, kuris mus išvedė iš Egipto. Esame sustoję Kadešo mieste, kuris yra prie pat tavo krašto sienos.

¹⁷ Maldaujame, leisk mums pereiti per tavo žemę. Mes neisime dirvomis ar vynuogynais, negersime vandens iš tavo šulinių, bet trauksime vieškeliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, kol pereisime tavo šalį’ ”.

¹⁸ Karalius jiems atsakė: “Neisite per mano žemę, o jei eisite, aš jus pasitiksiu su ginklu”.

¹⁹ Izraelitai sakė: “Mes eisime vieškeliu, o jei mes ir mūsų gyvuliai gersime tavo vandens, atsilyginsime, tiktai leisk pereiti per tavo žemę”.

²⁰ Bet jis atsakė: “Neleidžiu!” Ir edomitų gausi kariuomenė išėjo prieš izraelitus.

²¹ Kadangi edomitai atsisakė praleisti izraelitus, tai jie pasuko kitais keliais.

²² Pakilę iš Kadešo, izraelitai atėjo prie Horo kalno.

²³ Ten, prie Edomo žemės sienos, Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:

²⁴ “Aaronas susijungs su savo tauta, nes jis neįeis į žemę, kurią pažadėjau izraelitams, dėl to, kad netikėjote mano žodžiais prie Meribos.

²⁵ Imk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą ir nuvesk juodu ant Horo kalno.

²⁶ Aaronas tegul nusivelka savo drabužius ir jais apvilk jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirs tenai”.

²⁷ Mozė padarė, kaip Viešpats įsakė. Jie užlipo į Horo kalną, visiems susirinkusiems matant.

²⁸ Mozė nurengė nuo Aarono drabužius ir jais apvilko jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė kalno viršūnėje. Mozė su Eleazaru grįžo nuo kalno.

²⁹ Izraelitai, pamatę, kad Aaronas mirė, apraudojo jį trisdešimt dienų.

¹ Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

² Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

³ Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

⁴ Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

⁵ kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

⁶ Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

⁷ Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie audonosios jūros maištavo.

⁸ Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

⁹ Jis sudraudė audonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

¹⁰ Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

¹¹ Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

¹² Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

¹³ Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

¹⁴ dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

¹⁵ Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

¹⁶ Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

¹⁷ Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

¹⁸ Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

¹⁹ Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

²⁰ Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

²¹ Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

²² nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie audonosios jūros.

²³ Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

²⁴ Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

²⁵ palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

²⁶ Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

²⁷ jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

²⁸ Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

²⁹ Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

³⁰ Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

³¹ Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

³² Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

³³ Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

³⁴ Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

³⁵ Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

³⁶ Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

³⁷ Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

³⁸ liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

³⁹ Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

⁴⁰ Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

⁴¹ Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

⁴² Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

⁴³ Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

⁴⁴ Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

⁴⁵ atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

⁴⁶ Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

⁴⁷ Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

⁴⁸ Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: “Amen”. Girkite Viešpatį!