¹ Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

² “Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams”.

³ Mozė padarė, ką Viešpats įsakė. Jis išsiuntė iš Parano dykumos kiekvienos giminės vyresnįjį:

⁴ ubeno giminės­Zakūro sūnų Šamūvą,

⁵ Simeono giminės­Horio sūnų Šafatą,

⁶ Judo giminės­Jefunės sūnų Kalebą,

⁷ Isacharo giminės­Juozapo sūnų Igalą,

⁸ Efraimo giminės­Nūno sūnų Ozėją,

⁹ Benjamino giminės­ afuvo sūnų Paltį,

¹⁰ Zabulono giminės­Sodžio sūnų Gadielį,

¹¹ iš Juozapo sūnų, Manaso giminės­ Susio sūnų Gadį,

¹² Dano giminės­Gemalio sūnų Amielį,

¹³ Ašero giminės­Mykolo sūnų Setūrą,

¹⁴ Neftalio giminės­Vofsio sūnų Nachbį,

¹⁵ Gado giminės­Machio sūnų Geuelį.

¹⁶ Tai vardai vyrų, kuriuos Mozė pasiuntė išžvalgyti kraštą. Nūno sūnų Ozėją jis pavadino Jozue.

¹⁷ Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: “Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus,

¹⁸ apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug;

¹⁹ ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne;

²⁰ ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių”. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės.

²¹ Jie nuėję išžvalgė žemę nuo Cino dykumos iki ehobo, kur einama į Lebo Hamatą.

²² Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną.

²³ Nuėję prie Eškolo upelio, nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir du vyrai ją nešė ant karties. Taip pat paėmė granato vaisių ir figų iš tos vietos,

²⁴ kuri buvo pavadinta Eškolu, nes ten Izraelio vaikai nupjovė vynuogių kekę.

²⁵ Žvalgai, apėję visą šalį, sugrįžo po keturiasdešimties dienų

²⁶ pas Mozę, Aaroną ir izraelitus į Kadešą, į Parano dykumą. Jie papasakojo visiems, ką sužinojo, ir parodė to krašto vaisius.

²⁷ Jie sakė: “Buvome nuėję į žemę, į kurią mus siuntei. Ji tikrai plūsta pienu ir medumi, ir štai jos vaisiai;

²⁸ bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis. Ten matėme ir Anako palikuonių.

²⁹ Amalekiečiai gyvena pietuose, hetitai, jebusiečiai ir amoritai kalnuose, kanaaniečiai prie jūros ir Jordano slėnyje”.

³⁰ Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: “Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti”.

³¹ Bet vyrai, buvę su juo, sakė: “Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės”.

³² Ir jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus apie tą žemę, kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: “Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio.

³³ Ten matėme milžinus iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse”.

¹ Visi izraelitai keliavo toliau iš Sino dykumos sustodami, kai Viešpats įsakydavo. Jie pasistatė stovyklą efidime. Čia jie nerado geriamo vandens

² ir priekaištavo Mozei, sakydami: “Duok mums vandens atsigerti!” Mozė jiems atsakė: “Ko burnojate prieš mane? Kodėl gundote Viešpatį?”

³ Žmonės, ištroškę vandens, murmėjo prieš Mozę: “Kodėl mus išvedei iš Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?”

⁴ Tada Mozė šaukėsi Viešpaties: “Ką man daryti su šita tauta? Nedaug trūksta, kad jie užmuštų mane akmenimis”.

⁵ Viešpats atsakė Mozei: “Išeik prieš tautą kartu su Izraelio vyresniaisiais; laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į upę, ir eik.

⁶ Aš stovėsiu prieš tave ant uolos Horebe. Tu suduosi lazda į uolą, iš jos ištekės vanduo ir žmonės galės atsigerti”. Mozė taip ir padarė Izraelio vyresniųjų akyse.

⁷ Jis praminė tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: “Ar yra Viešpats tarp mūsų?”

⁸ Tada atėjo amalekiečiai ir kariavo su Izraeliu efidime.

⁹ Mozė įsakė Jozuei: “Pasirink vyrų ir eik kariauti prieš amalekiečius! ytoj aš atsistosiu ant kalvos viršūnės ir laikysiu Dievo lazdą rankoje”.

¹⁰ Jozuė padarė, kaip jam Mozė buvo įsakęs, ir kovojo prieš amalekiečius. Mozė, Aaronas ir Hūras užlipo ant kalvos viršūnės.

¹¹ Kol Mozė laikydavo pakėlęs savo rankas, laimėdavo izraelitai; kai tik jas nuleisdavo, laimėdavo amalekiečiai.

¹² Mozės rankos pavargo; jie tad paėmė akmenį, ir jis atsisėdo ant jo. Aaronas ir Hūras laikė jo rankas, vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės; taip jo rankos buvo pakeltos iki saulės nusileidimo.

¹³ Tuo būdu Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą savo kardu.

¹⁴ Viešpats liepė Mozei: “Įrašyk tai į knygą atminimui ir perskaityk Jozuei girdint, kad Aš išnaikinsiu atminimą apie amalekiečius iš po dangaus”.

¹⁵ Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino “Viešpats yra mano vėliava”.

¹⁶ Nes jis sakė: “Viešpats prisiekė ir Jis kariaus prieš amalekiečius per kartų kartas”.