Bible

 

Matas 5

Studie

   

1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai.

2 Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti:

3 “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

4 Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

5 Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

6 Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.

7 Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

8 Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

9 Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

10 Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.

11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.

12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus”.

13 “Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

14 Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.

15 Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje”.

17 “Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.

18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.

19 Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.

20 Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks ašto žinovų ir fariziejų teisumo,­neįeisite į dangaus karalystę”.

21 “Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme.

22 O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.

23 Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,

24 palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

25 Greitai susitark su savo kaltintoju, dar kelyje į teismą, kad kaltintojas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas­teismo vykdytojui ir kad nepakliūtum į kalėjimą.

26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi iki paskutinio skatiko”.

27 “Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!’

28 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.

29 Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.

30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą”.

31 “Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’.

32 O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,­jei ne ištvirkavimo atveju,­skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda­svetimauja”.

33 “Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.

34 O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis­ Dievo sostas,

35 nei žeme, nes ji­Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji­didžiojo Karaliaus miestas.

36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.

37 Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”.

38 “Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’.

39 O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

40 Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.

41 Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.

42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

43 Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo.

44 O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,

45 kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.

46 Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?

47 Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?

48 Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 2508

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

2508. 'She is my sister' means rational truth. This is clear from the meaning of 'a sister' as rational intellectual truth, dealt with in 1495. That rational truth is meant by 'a sister' cannot be seen by anyone except from the heavenly marriage; for the things that descend from that marriage have links with one another - resembling the ties of blood-relationships and relationships by marriage on earth, concerning which see 685, 917 - and in ways endlessly varying. The heavenly marriage exists solely between Divine Good and Divine Truth. Conceived from that marriage there exist with man the capacities to understand, to be rational, and to have knowledge; for without this conception from the heavenly marriage no one can possibly be endowed with understanding, reason, or knowledge, and cannot consequently be a human being. Insofar therefore as he draws from the heavenly marriage he is human. The heavenly marriage exists within the Lord Himself, so that the Lord is that marriage itself; for He is Divine Good itself and at the same time Divine Truth. The heavenly marriage exists with angels and men insofar as love to the Lord and charity towards the neighbour, and consequently insofar as faith derived from these exist with them, that is, insofar as the Lord's good and the truth derived from this do so. When this is the case with them they are called 'daughters and sons', and in relation to one another 'sisters and brothers', but with differences. The reason rational truth is called 'a sister' is that it is conceived from the influx of Divine Good into the affection for rational truths. The good conceived in this way in the rational is called 'a brother', and the truth 'a sister'. But this will be clearer from the words spoken by Abraham in verse 12 of this chapter, 'And also she is truly my sister, my father's daughter but not my mother's daughter; and she became my wife'.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.