Bible

 

Matas 3

Studie

   

1 Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas ir pamokslavo Judėjos dykumoje,

2 skelbdamas: “Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė”.

3 O jis buvo tas, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: “Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!’ ”

4 Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir lauko medumi.

5 Tuomet Jeruzalė, visa Judėja ir visa Pajordanė ėjo pas jį.

6 Žmonės buvo jo krikštijami Jordano upėje ir išpažindavo savo nuodėmes.

7 Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: “Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?

8 Duokite vaisių, vertų atgailos!

9 Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas­Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.

10 Štai kirvis jau prie medžių šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, yra nukertamas ir įmetamas į ugnį.

11 Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs,­galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

12 Jo rankoje vėtyklė, ir Jis kruopščiai išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”.

13 Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.

14 Jonas Jį atkalbinėjo: “Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!”

15 Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko.

16 Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo.

17 Ir štai balsas iš dangaus prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

   

Komentář

 

Spirit

  

There are two aspects to the life of each person. We might call them "heart" and "mind," a part of us that wants and feels and a part of us that thinks and knows. The Writings usually refer to these as the "will" and the "understanding." They are reflections, and receptacles, of the Lord's infinite love and infinite wisdom. Of the two, the heart or will is ultimately the most important. Who we actually are is determined by what we love, and the things in our heart ultimately determine our place in heaven (or hell). But the will is beyond our control; we can't force ourselves to want something good or to not want something bad; we can control our actions, but not our feelings. Because of this power, the Lord works subtly and carefully in our hearts, in ways we can't sense. Most of the work and interaction goes on in our minds through the working of what the Writings call "Divine Truth," which is essentially the Lord's entire essence expressed in a form that is compatible with our minds. When the Bible talks about the Lord's "spirit," it represents this operation of Divine Truth in our minds, the way he reaches out and embraces us, and invites us to embrace him back. And when the Bible talks about people having "spirit," it is talking about our minds when we embrace Divine Truth.