Bible

 

Matas 14

Studie

   

1 Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą,

2 ir jis savo tarnams pasakė: “Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”.

3 Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.

4 Nes Jonas jam sakė: “Tau nevalia jos turėti”.

5 Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu.

6 Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui.

7 Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys.

8 O ši, savo motinos primokyta, tarė: “Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”.

9 Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti.

10 Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą.

11 Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.

12 Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.

13 Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

14 Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.

15 Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: “Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”.

16 Bet Jėzus jiems atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”.

17 Jie atsiliepė: “Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis”.

18 Jis tarė: “Atneškite juos man”.

19 Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

20 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.

21 O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

22 Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.

23 Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas.

24 Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

25 Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

26 Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”

27 Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”

28 Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”.

29 Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų.

30 Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!”

31 Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?”

32 Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.

33 Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!”

34 Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

35 Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius.

36 Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė­tapo visiškai sveiki.

   

Ze Swedenborgových děl

 

True Christian Religion # 126

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 853  
  

126. (vi) THE PASSION ON THE CROSS WAS THE LAST TEMPTATION WHICH THE LORD UNDERWENT AS THE GREATEST PROPHET; THIS WAS THE MEANS BY WHICH HE GLORIFIED HIS HUMAN, THAT IS, UNITED IT WITH HIS FATHER'S DIVINE; SO THIS WAS NOT IN ITSELF THE REDEMPTION.

The Lord had two purposes in coming into the world, redemption and the glorification of His Human; and by these He saved both men and angels. These two purposes are quite distinct, but still they are combined in effecting salvation. The nature of redemption was shown in the preceding paragraphs to be a battle against the hells, their subjugation and afterwards the ordering of the heavens. Glorification, however, is the uniting of the Lord's Human with His Father's Divine. This took place by stages and was completed by His passion on the cross. For every person ought for his own part to approach God, and the more nearly he does so, the more closely does God on His side enter into him. It is similar to the building of a church: its construction by human hands must come first, and then afterwards it must be consecrated, and finally prayers must be said for God to be present and unite Himself with its congregation. The reason why the actual union was fully achieved by the passion on the cross is that it was the last temptation which the Lord underwent in the world; and temptations create a link. In temptation it looks as if a person is left to himself, but he is not, since God is then most closely present in his inmost, and secretly gives him support. When therefore anyone is victorious over temptation, he is most inwardly linked with God, and in this case the Lord was most inwardly united with God His Father.

[2] The Lord's being left to Himself, when He suffered on the cross, is evident from His cry then:

O God, why have you abandoned me? [Matthew 27:46]

as well as from these words of the Lord:

No one takes my life from me, but I lay it down of myself. I have the power to lay it down, and I have the power to take it back; this charge I received from my Father, John 10:18.

These passages then can prove that the Lord did not suffer in His Divine, but in His Human, and then a most inward and complete union took place. An illustration of this might be the fact that while a person is suffering physical pain, his soul feels nothing but is merely distressed. But when the victory is won, God takes away that distress, wiping it away as one does tears from the eyes.

  
/ 853  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.