¹ Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.

² Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.

³ Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: “Štai sėjėjas išėjo sėti.

⁴ Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

⁵ Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

⁶ Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

⁷ Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

⁸ Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

⁹ Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

¹⁰ Priėję mokiniai paklausė Jo: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?”

¹¹ Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.

¹² Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

¹³ Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.

¹⁴ Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.

¹⁵ Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.

¹⁶ Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.

¹⁷ Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.

¹⁸ “Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.

¹⁹ Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.

²⁰ Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.

²¹ Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

²² Pasėlis tarp erškėčių­tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.

²³ O pasėlis geroje žemėje­tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą”.

²⁴ Jis pateikė jiems kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.

²⁵ Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.

²⁶ Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.

²⁷ Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’

²⁸ Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.

²⁹ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.

³⁰ Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ”.

³¹ Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.

³² Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”.

³³ Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.

³⁴ Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,

³⁵ kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.

³⁶ Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: “Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”.

³⁷ Jis jiems atsakė: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.

³⁸ Dirva­tai pasaulis. Gera sėkla­karalystės vaikai, o raugės­ piktojo vaikai.

³⁹ Jas pasėjęs priešas­velnias. Pjūtis­pasaulio pabaiga, o pjovėjai­ angelai.

⁴⁰ Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.

⁴¹ Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius

⁴² ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

⁴³ Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

⁴⁴ “Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.

⁴⁵ Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.

⁴⁶ Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.

⁴⁷ “Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.

⁴⁸ Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.

⁴⁹ Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų

⁵⁰ ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

⁵¹ Jėzus paklausė jų: “Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: “Taip, Viešpatie”.

⁵² Tada Jis jiems tarė: “Todėl kiekvienas ašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”.

⁵³ Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten.

⁵⁴ Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai?

⁵⁵ Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?

⁵⁶ Ir Jo seserys­argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?”

⁵⁷ Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose”.

⁵⁸ Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.

¹ "Most certainly, I tell you, one who doesn't enter by the door into the sheep fold, but climbs up some other way, the same is a thief and a robber.

² But one who enters in by the door is the shepherd of the sheep.

³ The gatekeeper opens the gate for him, and the sheep listen to his voice. He calls his own sheep by name, and leads them out.

⁴ Whenever he brings out his own sheep, he goes before them, and the sheep follow him, for they know his voice.

⁵ They will by no means follow a stranger, but will flee from him; for they don't know the voice of strangers."

⁶ Jesus spoke this parable to them, but they didn't understand what he was telling them.

⁷ Jesus therefore said to them again, "Most certainly, I tell you, I am the sheep's door.

⁸ All who came before me are thieves and robbers, but the sheep didn't listen to them.

⁹ I am the door. If anyone enters in by me, he will be saved, and will go in and go out, and will find pasture.

¹⁰ The thief only comes to steal, kill, and destroy. I came that they may have life, and may have it abundantly.

¹¹ I am the good shepherd. The good shepherd lays down his life for the sheep.

¹² He who is a hired hand, and not a shepherd, who doesn't own the sheep, sees the wolf coming, leaves the sheep, and flees. The wolf snatches the sheep, and scatters them.

¹³ The hired hand flees because he is a hired hand, and doesn't care for the sheep.

¹⁴ I am the good shepherd. I know my own, and I'm known by my own;

¹⁵ even as the Father knows me, and I know the Father. I lay down my life for the sheep.

¹⁶ I have other sheep, which are not of this fold. I must bring them also, and they will hear my voice. They will become one flock with one shepherd.

¹⁷ Therefore the Father loves me, because I lay down my life, that I may take it again.

¹⁸ No one takes it away from me, but I lay it down by myself. I have power to lay it down, and I have power to take it again. I received this commandment from my Father."

¹⁹ Therefore a division arose again among the Jews because of these words.

²⁰ Many of them said, "He has a demon, and is insane! Why do you listen to him?"

²¹ Others said, "These are not the sayings of one possessed by a demon. It isn't possible for a demon to open the eyes of the blind, is it?"

²² It was the Feast of the Dedication at Jerusalem.

²³ It was winter, and Jesus was walking in the temple, in Solomon's porch.

²⁴ The Jews therefore came around him and said to him, "How long will you hold us in suspense? If you are the Christ, tell us plainly."

²⁵ Jesus answered them, "I told you, and you don't believe. The works that I do in my Father's name, these testify about me.

²⁶ But you don't believe, because you are not of my sheep, as I told you.

²⁷ My sheep hear my voice, and I know them, and they follow me.

²⁸ I give eternal life to them. They will never perish, and no one will snatch them out of my hand.

²⁹ My Father, who has given them to me, is greater than all. No one is able to snatch them out of my Father's hand.

³⁰ I and the Father are one."

³¹ Therefore Jews took up stones again to stone him.

³² Jesus answered them, "I have shown you many good works from my Father. For which of those works do you stone me?"

³³ The Jews answered him, "We don't stone you for a good work, but for blasphemy: because you, being a man, make yourself God."

³⁴ Jesus answered them, "Isn't it written in your law, 'I said, you are gods?'

³⁵ If he called them gods, to whom the word of God came (and the Scripture can't be broken),

³⁶ do you say of him whom the Father sanctified and sent into the world, 'You blaspheme,' because I said, 'I am the Son of God?'

³⁷ If I don't do the works of my Father, don't believe me.

³⁸ But if I do them, though you don't believe me, believe the works; that you may know and believe that the Father is in me, and I in the Father."

³⁹ They sought again to seize him, and he went out of their hand.

⁴⁰ He went away again beyond the Jordan into the place where John was baptizing at first, and there he stayed.

⁴¹ Many came to him. They said, "John indeed did no sign, but everything that John said about this man is true."

⁴² Many believed in him there.