¹ Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto.

² Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje.

³ Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: “Štai sėjėjas išėjo sėti.

⁴ Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė.

⁵ Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.

⁶ Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

⁷ Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

⁸ Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

⁹ Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

¹⁰ Priėję mokiniai paklausė Jo: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?”

¹¹ Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.

¹² Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

¹³ Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta.

¹⁴ Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.

¹⁵ Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.

¹⁶ Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.

¹⁷ Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.

¹⁸ “Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.

¹⁹ Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio.

²⁰ Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima.

²¹ Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina.

²² Pasėlis tarp erškėčių­tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.

²³ O pasėlis geroje žemėje­tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą”.

²⁴ Jis pateikė jiems kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą.

²⁵ Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo.

²⁶ Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.

²⁷ Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’

²⁸ Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’.

²⁹ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių.

³⁰ Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ”.

³¹ Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.

³² Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”.

³³ Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.

³⁴ Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo,

³⁵ kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.

³⁶ Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: “Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”.

³⁷ Jis jiems atsakė: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.

³⁸ Dirva­tai pasaulis. Gera sėkla­karalystės vaikai, o raugės­ piktojo vaikai.

³⁹ Jas pasėjęs priešas­velnias. Pjūtis­pasaulio pabaiga, o pjovėjai­ angelai.

⁴⁰ Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje.

⁴¹ Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius

⁴² ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

⁴³ Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!”

⁴⁴ “Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.

⁴⁵ Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų.

⁴⁶ Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.

⁴⁷ “Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų.

⁴⁸ Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.

⁴⁹ Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų

⁵⁰ ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

⁵¹ Jėzus paklausė jų: “Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: “Taip, Viešpatie”.

⁵² Tada Jis jiems tarė: “Todėl kiekvienas ašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”.

⁵³ Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten.

⁵⁴ Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai?

⁵⁵ Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?

⁵⁶ Ir Jo seserys­argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?”

⁵⁷ Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose”.

⁵⁸ Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.

¹ Now indeed even the first covenant had ordinances of divine service, and an earthly sanctuary.

² For a tabernacle was prepared. In the first part were the lampstand, the table, and the show bread; which is called the Holy Place.

³ After the second veil was the tabernacle which is called the Holy of Holies,

⁴ having a golden altar of incense, and the ark of the covenant overlaid on all sides with gold, in which was a golden pot holding the manna, Aaron's rod that budded, and the tablets of the covenant;

⁵ and above it cherubim of glory overshadowing the mercy seat, of which things we can't speak now in detail.

⁶ Now these things having been thus prepared, the priests go in continually into the first tabernacle, accomplishing the services,

⁷ but into the second the high priest alone, once in the year, not without blood, which he offers for himself, and for the errors of the people.

⁸ The Holy Spirit is indicating this, that the way into the Holy Place wasn't yet revealed while the first tabernacle was still standing;

⁹ which is a symbol of the present age, where gifts and sacrifices are offered that are incapable, concerning the conscience, of making the worshipper perfect;

¹⁰ being only (with meats and drinks and various washings) fleshly ordinances, imposed until a time of reformation.

¹¹ But Christ having come as a high priest of the coming good things, through the greater and more perfect tabernacle, not made with hands, that is to say, not of this creation,

¹² nor yet through the blood of goats and calves, but through his own blood, entered in once for all into the Holy Place, having obtained eternal redemption.

¹³ For if the blood of goats and bulls, and the ashes of a heifer sprinkling those who have been defiled, sanctify to the cleanness of the flesh:

¹⁴ how much more will the blood of Christ, who through the eternal Spirit offered himself without blemish to God, cleanse your conscience from dead works to serve the living God?

¹⁵ For this reason he is the mediator of a new covenant, since a death has occurred for the redemption of the transgressions that were under the first covenant, that those who have been called may receive the promise of the eternal inheritance.

¹⁶ For where a last will and testament is, there must of necessity be the death of him who made it.

¹⁷ For a will is in force where there has been death, for it is never in force while he who made it lives.

¹⁸ Therefore even the first covenant has not been dedicated without blood.

¹⁹ For when every commandment had been spoken by Moses to all the people according to the law, he took the blood of the calves and the goats, with water and scarlet wool and hyssop, and sprinkled both the book itself and all the people,

²⁰ saying, "This is the blood of the covenant which God has commanded you."

²¹ Moreover he sprinkled the tabernacle and all the vessels of the ministry in the same way with the blood.

²² According to the law, nearly everything is cleansed with blood, and apart from shedding of blood there is no remission.

²³ It was necessary therefore that the copies of the things in the heavens should be cleansed with these; but the heavenly things themselves with better sacrifices than these.

²⁴ For Christ hasn't entered into holy places made with hands, which are representations of the true, but into heaven itself, now to appear in the presence of God for us;

²⁵ nor yet that he should offer himself often, as the high priest enters into the holy place year by year with blood not his own,

²⁶ or else he must have suffered often since the foundation of the world. But now once at the end of the ages, he has been revealed to put away sin by the sacrifice of himself.

²⁷ Inasmuch as it is appointed for men to die once, and after this, judgment,

²⁸ so Christ also, having been offered once to bear the sins of many, will appear a second time, without sin, to those who are eagerly waiting for him for salvation.