¹ Viešpats kalbėjo Izraeliui per Malachiją.

² “Aš pamilau jus,­sako Viešpats.­O jūs sakote: ‘Kaip gi Tu mus pamilai?’ Argi Ezavas nebuvo Jokūbo brolis?­sako Viešpats.­ Bet Aš pamilau Jokūbą,

³ o Ezavo nekenčiau. Aš paverčiau jo kalnus dykyne, o jo paveldėtą žemę atidaviau dykumų šakalams.

⁴ Kadangi Edomas sako: ‘Mus sunaikino, bet mes atstatysime miestus’, tai kareivijų Viešpats sako: ‘Jie testato, o Aš juos vėl griausiu. Juos vadins nedorybės kraštu, tauta, kurios Viešpats neapkenčia.

⁵ Jūsų akys tai matys, ir jūs sakysite: ‘Galingas yra Viešpats net už Izraelio sienų!’ ”

⁶ “Sūnus gerbia tėvą, o tarnas­ savo šeimininką. Jei Aš tėvas, kur derama man pagarba? O jei Aš šeimininkas, kur mano baimė?­ sako kareivijų Viešpats jums, kunigai, kurie niekinate mano vardą.­Jūs klausiate: ‘Kaip mes niekiname Tavo vardą?’

⁷ Aukodami ant mano aukuro suteptą maistą! Jūs klausiate: ‘Kaip mes sutepame jį?’ Negerbdami Viešpaties stalo.

⁸ Jei aukojate aklą, raišą ar ligotą gyvulį, ar tai nėra blogai? Įteik tokį savo valdovui! Ar jam patiks, ar jis maloniai tave priims?”­sako kareivijų Viešpats.

⁹ “Taip jūs norite permaldauti Dievą, kad Jis būtų jums malonus! Jei tokią dovaną duodate, ar Jis priims jus?”­sako kareivijų Viešpats.

¹⁰ “Verčiau uždarykite duris ir nekurkite mano aukuro veltui. Aš nemėgstu jūsų ir nepriimsiu aukos iš jūsų rankos.

¹¹ Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo didis yra mano vardas tautose, ir visur smilkoma bei aukojama tyra auka mano vardui”,­sako kareivijų Viešpats.

¹² “Bet jūs sutepate jas, sakydami: ‘Viešpaties stalas yra suterštas ir ant jo padėta auka neverta pagarbos’.

¹³ Ir kai sakote: ‘Koks vargas!’, tuo jūs supykinate mane,­sako kareivijų Viešpats.­Jei nešate luošą ir ligotą auką, ar Aš turiu tai priimti iš jūsų?”­sako Viešpats.

¹⁴ “Prakeiktas apgavikas, kuris turi bandoje sveiką patiną ir jį pažada, tačiau aukoja Viešpačiui sužalotą! Aš esu didis Karalius,­sako kareivijų Viešpats,­ir mano vardo bijosi tautos”.

¹ Viešpatie, išgirsk, išklausyk mane, nes aš esu vargšas ir beturtis!

² Saugok mano sielą, nes aš esu šventas! Gelbėk savo tarną, kuris pasitiki Tavimi! Tu esi mano Dievas.

³ Viešpatie, būk man gailestingas, nes Tavęs šaukiuos be paliovos!

⁴ Palinksmink savo tarno sielą, nes į Tave, Viešpatie, kreipiu savo sielą.

⁵ Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs.

⁶ Viešpatie, išgirsk mano maldą ir klausyk mano maldavimo balso!

⁷ Nelaimėje šaukiuosi Tavęs­Tu išklausai mane!

⁸ Viešpatie, nėra Tau lygaus tarp dievų ir nėra darbų kaip Tavo.

⁹ Visos Tavo sutvertos tautos ateis, pagarbins Tave, Viešpatie, ir šlovins Tavo vardą.

¹⁰ Tu esi didis ir darai stebuklus, Tu vienas esi Dievas!

¹¹ Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.

¹² Viešpatie, mano Dieve, girsiu Tave nuoširdžiai, šlovinsiu Tavo vardą per amžius!

¹³ Tavo gailestingumas buvo man didelis, Tu išgelbėjai mano sielą iš giliausio pragaro.

¹⁴ Dieve, išdidieji sukilo prieš mane, smurtininkų gauja tykoja mano gyvybės; jie nestato Tavęs savo akivaizdoje.

¹⁵ Tačiau Tu, Viešpatie, esi užjaučiantis ir maloningas Dievas, kantrus ir kupinas gailestingumo bei tiesos.

¹⁶ Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Duok stiprybės savo tarnui ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų!

¹⁷ Parodyk ženklą, kad mane globoji, kad matytų tie, kurie manęs nekenčia, ir susigėstų, nes Tu, Viešpatie, esi mano gelbėtojas ir guodėjas!