Novokřesťanské studium Bible

Bible

 

Teisėjai 1

Studie

1 Jozuei mirus, izraelitai klausė Viešpaties: “Kas iš mūsų eis pirmas kare su kanaaniečiais?”

2 Viešpats atsakė: “Judas eis pirmas; Aš atidaviau žemę į jo rankas”.

3 Tada Judas tarė savo broliui Simeonui: “Eime su manimi į mano kraštą ir kariaukime prieš kanaaniečius! Po to aš trauksiu su tavimi į tavo kraštą”. Ir Simeonas nuėjo su juo.

4 Juodu išžygiavo, ir Viešpats atidavė į jų rankas kanaaniečius ir perizus; jie išžudė prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų.

5 Ten jie sutiko Adoni Bezeką, kariavo prieš jį ir sumušė kanaaniečius ir perizus.

6 Adoni Bezekas pabėgo, bet jie vijosi jį ir sugavę nukirto jam rankų ir kojų nykščius.

7 Adoni Bezekas tarė: “Septyniasdešimt karalių su nukirstais rankų bei kojų nykščiais rinkdavo mano pastalėje trupinius. Kaip aš dariau, taip ir Dievas man atlygino”. Jie nuvedė jį į Jeruzalę, kur jis mirė.

8 Judas kariavo prieš Jeruzalę, užėmęs ją, gyventojus išžudė kardu ir miestą padegė.

9 Paskui jis kariavo prieš kanaaniečius, gyvenusius kalnyne, pietuose, žemumoje

10 ir Hebrone; sumušė Šešają, Ahimaną ir Talmają. Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba.

11 Iš ten jie žygiavo prieš Debyrą, kuris anksčiau vadinosi Kirjat Seferas.

12 Tada Kalebas tarė: “Kas nugalės Kirjat Seferą ir jį užims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”.

13 Jį užėmė jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis. Kalebas atidavė jam savo dukterį Achsą.

14 Kai ji ištekėjo, Otnielis prikalbėjo ją prašyti iš savo tėvo dirbamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas klausė: “Ko nori?”

15 Ji tarė jam: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man sausos žemės, duok man ir vandens versmių”. Tada Kalebas davė jai aukštutines ir žemutines versmes.

16 Mozės uošvio kenito palikuonys traukė iš Palmių miesto su Judu į pietus Arado link. Ten nuėję, jie apsigyveno.

17 Po to Judas su savo broliu Simeonu sumušė kanaaniečius, gyvenusius Cefate, ir sunaikino jį. Todėl tą miestą pavadino Horma.

18 Judas užėmė Gazą, Aškeloną ir Ekroną su jų apylinkėmis.

19 Viešpats buvo su Judu, ir jis užėmė kalnyną. Bet jis nepajėgė išstumti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių kovos vežimų.

20 Jie atidavė Kalebui Hebroną, kaip Mozė buvo įsakęs, iš kurio jis išvarė tris Anako sūnus.

21 Benjamino vaikai neišstūmė jebusiečių, gyvenusių Jeruzalėje; jie pasiliko gyventi su benjaminitais iki šios dienos.

22 Juozapo palikuonys žygiavo prieš Betelį, ir Viešpats buvo su jais.

23 Juozapo palikuonys siuntė žvalgus į Betelį, kuris anksčiau vadinosi Lūzas.

24 Žvalgai, sutikę žmogų, išeinantį iš miesto, jam tarė: “Parodyk mums įėjimą į miestą, mes tavęs pasigailėsime”.

25 Jis parodė jiems įėjimą į miestą. Jie išžudė miesto gyventojus kardu, bet tą vyrą ir jo šeimą paleido.

26 Tas vyras, nukeliavęs į hetitų šalį, įkūrė miestą ir jį pavadino Lūzu. Jis taip vadinasi iki šios dienos.

27 Manasas neišvarė Bet Šeano, Taanacho, Doro, Ibleamo ir Megido gyventojų iš jų miestų ir kaimų; kanaaniečiai ir toliau gyveno šalyje.

28 Izraelis sustiprėjęs privertė kanaaniečius mokėti duoklę, bet jų neišvarė.

29 Ir Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezeryje; kanaaniečiai liko gyventi Gezeryje tarp jų.

30 Ir Zabulonas neišvarė Kitrono bei Nahalolo gyventojų; ir kanaaniečiai gyveno tarp jų, mokėdami duoklę.

31 Ašeras neišvarė gyventojų iš Sidono, Achlabo, Achzibo, Helbos, Afeko ir ehobo.

32 Ašerai gyveno tarp kanaaniečių, to krašto gyventojų, nes jie nebuvo išvaryti.

33 Neftalis irgi neišvarė Bet Šemešo nei Bet Anato gyventojų; jie liko gyventi Kanaano šalyje, bet mokėjo Neftaliui duoklę.

34 Amoritai spaudė Dano giminę kalnuose ir neleido jiems nusileisti į lygumą.

35 Amoritai toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbime. Tačiau Juozapo giminė nugalėjo juos ir privertė mokėti duoklę.

36 Amoritų žemės tęsėsi nuo Akrabimo aukštumos ir Selos į kalnus.

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 10062

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

10062. And upon the thumb of their right hand. That this signifies the understanding thence derived in the middle heaven, is evident from the signification of “the thumb of the hand,” as being the power of good through truth, or truth in its power from good, and the understanding thence derived (of which below). That it denotes the understanding in the middle heaven is because by the “blood” which was put on the thumb of the hand, is signified the Divine truth that proceeds from the Lord’s Divine good in the heavens (see above n. 10060), here therefore the understanding thence derived; for by the “blood on the lap of the right ear” is signified the perceptivity in the inmost heaven; consequently by the “blood on the thumb of the right hand” is signified the understanding in the middle heaven; and by the “great toe of the right foot” is signified the understanding in the ultimate heaven; for the things that belong to the inmost heaven are signified by the head, and by the things of the head, here therefore its perceptivity, by the “right ear,” for this belongs to the head; and the things that belong to the middle heaven are signified by the body, and by the things of the body, here therefore the understanding, by the “right hand;” and the things that belong to the ultimate heaven are signified by the feet, and by the things of the feet. (That such is the correspondence of the heavens with man, see above, n. 10030, and in the places there cited.) Moreover, in the inmost heaven there is perceptivity of truth from good; but in the middle heaven there is no perceptivity of truth, but understanding of it, and so in the ultimate heaven (see the places cited in n. 9277, 9596, 9684).

[2] As to the thumb of the right hand signifying truth from good in its power and the consequent understanding in the middle heaven, this does indeed appear too low a thing and not of sufficient importance to signify heaven, for it may be thought, whence has the thumb such and so important a signification? But be it known that the ultimate or extreme part of any member signifies the same as the whole member, and the “hand” the whole power of the body, for the body has power by means of the arms and hands (that the ultimate or extreme part signifies all and the whole, in like manner as does what is first and highest, see n. 10044).

[3] (That the “hands” signify power, and that all power is of truth from good, see the places cited in n. 10019; and that the “right hand” signifies the power of truth from good, and the “left hand,” the truth through which is good, n. 10061.) The understanding is meant because all the understanding is formed from truths, and all the will from goods; for all things in the world and in heaven bear relation to truth and to good, and the understanding of man was given for truths, and the will for goods; therefore as by the “hand” is signified truth in its power, the understanding is also signified.

[4] As the “thumb of the hand,” in like manner as the “hand,” signified the power which truth has from good, therefore in ancient times among the nations, and also with the Israelitish people, it was usual to cut off the thumbs of the hands and the great toes of the feet of their enemies (Judges 1:6-7), by which was represented taking away all power; in the thumb also is the primary power of the hand, for when that is cut off, the hand is no longer of any avail in war.

[5] Like the thumb, the “fingers” also signify power, as in David:

Jehovah teacheth my hands fighting, and my fingers war (Psalms 144:1).

When I view the heavens, the work of Thy fingers (Psalms 8:3).

Jesus said, If I by the finger of God cast out demons, then is the kingdom of God come unto you (Luke 11:20).

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

©2024 New Christian Bible Study Corporation. All rights reserved. Printed from newchristianbiblestudy.org