¹ Viešpaties žodis buvo suteiktas Joeliui, Petuelio sūnui.

² Pasiklausykite, vyresnieji, išgirskite savo ausimis, visi krašto gyventojai! Ar taip buvo jūsų ar jūsų tėvų dienomis?

³ Pasakykite tai savo vaikams, jie tepapasakoja savo vaikams, o anie­kitai kartai.

⁴ Ką paliko vikšrai, nuėdė skėriai; kas paliko nuo skėrių, suėdė vabalai; kas liko nuo vabalų, sunaikino amaras.

⁵ Girtuokliai, pabuskite. Verkite ir dejuokite visi, kurie geriate vyną, nes jo nebebus jums.

⁶ Tauta užpuolė mano kraštą, galinga ir gausi Tauta. Jos dantys yra kaip liūto, krūminiai kaip galingo liūto.

⁷ Ji nusiaubė mano vynuogyną, sunaikino figmedžius, nuėdė jų lapus bei nugraužė žievę; jų šakos liko baltos.

⁸ audok apsisiautusi ašutine kaip mergaitė dėl savo jaunystės vyro.

⁹ Duonos aukos ir geriamosios aukos dingo iš Viešpaties namų, gedi kunigai, Viešpaties tarnai.

¹⁰ Laukai sunaikinti, dirvos liūdi. Sunaikinti javai, vyno nebėra, aliejus išseko.

¹¹ Vynininkai, susigėskite, žemdirbiai, dejuokite netekę kviečių ir miežių, nes laukų derlius žuvo.

¹² Vynmedis nudžiūvo, figmedis nuvyto. Granatmedis, palmė, obelis ir visi laukų medžiai nudžiūvo. Todėl ir džiaugsmas dingo tarp žmonių.

¹³ Kunigai, apsisiauskite ašutine ir liūdėkite! Aukuro tarnai, verkite ir raudokite! Mano Dievo tarnai, apsisiautę ašutine, gulėkite per naktį ir raudokite, nes nebėra duonos aukų ir geriamųjų aukų jūsų Dievo namuose.

¹⁴ Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite vyresniuosius ir visus krašto gyventojus į Viešpaties, jūsų Dievo, namus ir šaukitės Viešpaties.

¹⁵ Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio.

¹⁶ Maistas atimtas, mums matant, džiaugsmas bei džiūgavimas išnyko iš Dievo namų.

¹⁷ Pasėti grūdai žemėje sudžiūvo, sandėliai tušti, klojimai nenaudojami, nes javų nėra.

¹⁸ Vargsta gyvuliai! Nerimsta galvijų bandos, nes nebėra joms ganyklų, kenčia ir avys.

¹⁹ Tavęs, Viešpatie, šauksiuosi, nes ugnis sunaikino pievas ir ganyklas, liepsna nusvilino visus laukų medžius.

²⁰ Net laukiniai žvėrys šaukiasi Tavęs, nes išdžiūvo visi upeliai ir ugnis nuėdė pievas bei ganyklas.

²⁸ Having said these things, he went on ahead, going up to Jerusalem.

²⁹ It happened, when he drew near to Bethsphage and Bethany, at the mountain that is called Olivet, he sent two of his disciples,

³⁰ saying, "Go your way into the village on the other side, in which, as you enter, you will find a colt tied, whereon no man ever yet sat. Untie it, and bring it.

³¹ If anyone asks you, 'Why are you untying it?' say to him: 'The Lord needs it.'"

³² Those who were sent went away, and found things just as he had told them.

³³ As they were untying the colt, its owners said to them, "Why are you untying the colt?"

³⁴ They said, "The Lord needs it."

³⁵ They brought it to Jesus. They threw their cloaks on the colt, and set Jesus on them.

³⁶ As he went, they spread their cloaks in the way.

³⁷ As he was now getting near, at the descent of the Mount of Olives, the whole multitude of the disciples began to rejoice and praise God with a loud voice for all the mighty works which they had seen,

³⁸ saying, "Blessed is the King who comes in the name of the Lord! Peace in heaven, and glory in the highest!"

³⁹ Some of the Pharisees from the multitude said to him, "Teacher, rebuke your disciples!"

⁴⁰ He answered them, "I tell you that if these were silent, the stones would cry out."

⁴¹ When he drew near, he saw the city and wept over it,