Bible

 

Jeremijas 51

Studie

   

1 Taip sako Viešpats: “Aš pažadinsiu prieš Babilono ir Chaldėjos gyventojus naikinantį vėją.

2 Aš siųsiu į Babiloną vėtytojus. Jie vėtys jį ir ištuštins šalį. Ji bus apsupta iš visų pusių.

3 Šauliai, įtempkite lankus, šarvuotieji, pakilkite. Nesigailėkite jos jaunuolių ir sunaikinkite visą jos kariuomenę.

4 Žuvusieji ir sunkiai sužeisti chaldėjų krašte gulės gatvėse.

5 Izraelio ir Judo neatstūmė Viešpats, jų Dievas, nors jų kraštas yra pilnas nusikaltimų prieš Izraelio Šventąjį.

6 Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.

7 Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.

8 Babilonas krito, jis sutriuškintas. Apraudokite jį, atneškite balzamo jo žaizdoms, gal jis pagis?”

9 Mes gydėme Babiloną, bet jis nepagijo. Palikime jį ir grįžkime kiekvienas į savo kraštą. Jo teismas pasiekė dangų.

10 Viešpats iškėlė mūsų teisumą. Eikime ir pasakokime Sione, ką Viešpats, mūsų Dievas, padarė.

11 Galąskite strėles, imkite skydus! Viešpats sukėlė medų karalius, nes Jo sumanymas yra sunaikinti Babiloną. Tai Viešpaties kerštas dėl šventyklos.

12 Iškelkite vėliavą prieš Babilono sienas, sustiprinkite sargybą, paruoškite pasalas. Ką Viešpats nusprendė, tai ir padarys Babilono gyventojams.

13 Tu, kuris gyveni prie gausių vandenų ir turi gausybę turtų. Atėjo tavo galas, tavo godumo saikas.

14 Kareivijų Viešpats prisiekė: “Tave užplūs žmonės kaip skėriai ir pakels prieš tave savo balsus”.

15 Jis savo jėga sukūrė žemę, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangų.

16 Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.

17 Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.

18 Jie yra tuštybė, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.

19 Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas.

20 “Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes.

21 Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį.

22 Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę,

23 piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.

24 Bet Aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams jūsų akivaizdoje už jų piktybes, padarytas Sione,­sako Viešpats.­

25 Tu buvai naikinantis kalnas, sugadinęs visą žemę. Aš ištiesiu savo ranką prieš tave, sulyginsiu tave su žeme ir paversiu pelenais.

26 Tavo akmenų nenaudos nei kampams, nei pamatams. Tu būsi amžina dykyne.

27 Iškelkite vėliavą, trimituokite trimitais, kad išgirstų tautos. Sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes. Paskirkite kariuomenei vadą ir surinkite tiek karių kaip skėrių laukuose.

28 Pasiruoškite kovai kartu su medų karaliais, valdovais, kunigaikščiais ir visais jų valdžioje esančiais kraštais.

29 Žemė pajudės ir drebės, nes Babilonui bus įvykdytas Viešpaties sprendimas. Babilono kraštas taps tuščias ir negyvenamas”.

30 Babilono kariai nebeina į kovą. Jie sėdi tvirtovėse netekę drąsos. Jų gyvenvietės dega, vartai išlaužti.

31 Pasiuntinys sutinka pasiuntinį. Jie neša žinią Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas iš visų pusių:

32 brastos užimtos, įtvirtinimai dega, kariai apimti panikos.

33 Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: “Babilonas yra kaip klojimas kūlimo metu. Dar valandėlė, ir derliaus metas ateis”.

34 “Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.

35 Man ir mano žmonėms padaryta skriauda tekrinta ant Babilono”,­sakys Sionas. “Mano kraujas tekrinta ant Chaldėjos”,­sakys Jeruzalė.

36 Viešpats sako: “Aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave. Aš išdžiovinsiu Babilono vandenis, jo šaltiniai išseks.

37 Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.

38 Jie riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.

39 Aš jiems paruošiu puotą: jie nusigers ir užmigs amžinu miegu.

40 Aš juos nuvesiu į skerdyklą kaip avinėlius, avinus ir ožius.

41 Krito Šešachas, pasaulio puošmena! Babilonas tapo siaubu tautoms!

42 Jūra įsiveržė į Babiloną, daugybė bangų užliejo jį.

43 Jo miestai virto dykyne, išdžiūvusia žeme, kurioje niekas negyvena ir joks žmogus per ją nekeliauja.

44 Aš nubausiu Belį Babilone ir išplėšiu iš jo gerklės, ką jis prarijo. Tautos nebeplauks pas jį. Babilono sienos krito.

45 Išeik iš jo, mano tauta! Kiekvienas gelbėkite savo gyvybę nuo degančios Viešpaties rūstybės.

46 Nenusiminkite, neišsigąskite gandų, kurie kas metai sklis krašte apie neramumus ir valdovų tarpusavio kovas.

47 Ateina laikas, kai Aš teisiu Babilono atvaizdus; visas kraštas susigės, o jo gyventojai bus išžudyti.

48 Tada dangus, žemė ir visa, kas juose yra, džiaugsis žuvimu Babilono, kurį užims iš šiaurės atėjęs naikintojas.

49 Kaip Babilono ranka žudė Izraelyje, taip Babilone kris nužudytieji.

50 Jūs, kurie ištrūkote nuo kardo, eikite, nestovėkite vietoje, ir, toli būdami, atsiminkite Viešpatį ir Jeruzalę”.

51 Mes susigėdome, girdėdami pajuokas; gėda apdengė mūsų veidus, kai svetimi atėjo į šventąją vietą Viešpaties namuose.

52 “Ateis diena, kai Aš nuteisiu jų drožinius; tuomet visame krašte vaitos sužeistieji.

53 Jei Babilonas pakiltų iki dangaus ir savo pilis pastatytų iki debesų, mano siųstas naikintojas užklups jį”,­sako Viešpats.

54 Šauksmas kyla iš Babilono, baisus sunaikinimas Chaldėjos krašte,

55 nes Viešpats plėšia Babiloną ir tildo jo galingą balsą, nors jo bangos šniokščia kaip galingi vandenys, girdimi jų triukšmingi balsai.

56 Priešas veržiasi į Babiloną; jo kariai patenka į nelaisvę, jų lankai sulaužyti. Viešpats, atlygio Dievas, tikrai atlygins.

57 “Aš nugirdysiu Babilono kunigaikščius, išminčius, valdovus, karo vadus ir karius. Jie užmigs amžinu miegu ir nepabus”,­sako Karalius, kareivijų Viešpats.

58 “Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme ir aukštieji vartai sudeginti. Tautos vargo veltui, giminės dirbo ir statė ugniai”,­sako Viešpats.

59 Pranašo Jeremijo žodis Serajai, Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui, kai jis lydėjo Zedekiją, Judo karalių, jo ketvirtais karaliavimo metais į Babiloną. Seraja buvo žymus kunigaikštis.

60 Jeremijas užrašė į knygą visas nelaimes, kurios ištiks Babiloną, visus žodžius, kurie parašyti prieš Babiloną.

61 Jeremijas sakė Serajai: “Nuvykęs į Babiloną, perskaityk visus šiuos žodžius

62 ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.

63 Perskaitęs šią knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato upę,

64 sakydamas: ‘Taip įvyks su Babilonu. Jis paskęs ir nebepakils dėl visų nelaimių, kurias Viešpats jam užves’ ”. Tiek Jeremijo žodžių.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 1813

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

1813. 'He reckoned it to him as righteousness' means that in this the Lord first became righteousness. This too becomes clear from the train of thought in the internal sense, in which the Lord is the subject. That the Lord alone became righteousness for the sake of the whole human race becomes clear from the consideration that He alone has fought out of Divine Love, that is to say, out of love towards the whole human race, whose salvation, that and nothing else, He desired and longed for in His conflicts. The Lord was not born righteousness as regards the Human Essence but became righteousness through the conflicts brought about by temptations and through victories, something He achieved by His own power. And as often as He fought and won the victory, this was reckoned to Him as righteousness, that is, it was added to the righteousness He was becoming, as an increase to it every time, until He became perfect righteousness.

[2] When one who is begotten from a human father, that is, from the seed of a human father, fights for himself, he cannot possibly do so out of any other love than love of self and love of the world, thus not out of heavenly love but out of hellish, for such is the nature of the proprium he possesses from his father in addition to the proprium he has acquired by his own actions. Consequently the person who imagines that he fights the devil from himself is grossly mistaken. So too the person who wishes to make himself righteous by his own powers, that is, to believe that the goods of charity and the truths of faith come from himself, and consequently to merit heaven through them, is acting and thinking contrary to the good and truth of faith. For it is a truth of faith, that is, it is the truth itself, that the Lord is the one who does battle. Thus because he is acting and thinking contrary to a truth of faith, he deprives the Lord of what is His and makes what is the Lord's his own; or what amounts to the same, he replaces the Lord with himself and so with that in himself which is from hell. It is for this reason that people wish to become great or the greatest in heaven, and thus it is that they believe quite wrongly that the Lord fought against the hells so that He might be the greatest. The human proprium has delusions such as these within it which have all the appearance of being truths but which are quite the reverse.

[3] That the Lord came into the world so as to become righteousness, and that He alone is righteousness, was also foretold by the Prophets. Thus it was possible to know of this even before His Coming, and also to know that He could not become righteousness except by means of temptations and victories over all evils and over all the hells, as in Jeremiah,

In His days Judah will be saved, and Israel will dwell with confidence. And this is His name which they will call Him. Jehovah our Righteousness. Jeremiah 23:6.

In the same prophet,

In those days and at that time I will cause a shoot of righteousness to sprout forth for David, and he will execute judgement and righteousness in the land. In those days Judah will be saved and Jerusalem will dwell with confidence. And this is what they will call Him, Jehovah our Righteousness. Jeremiah 33:15-16.

In Isaiah,

He saw and there was no man, and wondered that there was no intercessor, and His own arm brought salvation to Him, and His righteousness upheld Him. And He put on righteousness as a breastplate, and a helmet of salvation upon His head. Isaiah 59:16-17.

And see especially Isaiah 63:3, 5. 'His own arm' stands for His own power. Since the Lord alone is righteousness, the expression a habitation of righteousness is also used, in Jeremiah 31:23; 50:7.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 5045

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

5045. 'Into Joseph's hand all the bound who were in the prison-house' means received from Him over all falsities, that is to say, the truth governing in a state of temptations was received from Him. This is clear from the meaning of 'giving into Joseph's hand' as placing under its power and control ('the hand' means power and control, 5008, thus that which is received from Him - for anything done by the use of His power is something done by Him - while 'Joseph' means the Lord in the internal sense, as has often been shown above); and from the meaning of 'the bound in the prison-house' as falsities, dealt with above in 5037, 5038. Thus 'the governor of the prison-house gave into Joseph's hand all the bound who were in the prison-house' means the truth governing in the state of temptations that was received from Him and had power over all falsities, that is, He Himself was the source of the truth by means of which He governed falsities in the state of temptations. Here and in what follows at the end of this present chapter the subject in the internal sense is the Lord and the government executed by Him in a state of temptations. That is, it describes how He overcame, by His own power, the hells which were steeped in evils and falsities, and which were constantly pouring out evils and falsities onto the human race. For details about the Lord overcoming them and bringing them into subjection to Himself by His own power, thereby also glorifying the Human within Him or making it Divine, see 1616, 1749, 1755, 1813, 1904, 1914, 1921, 1935, 2025, 2026, 2083, 2159, 2574, 2786, 2795, 3036, 3381, 4075, 4286, 5005. This is clear from many places in the Word, including the following in John,

I lay down My life, 1 so that I may receive it again. No one takes it from Me, but I lay it down of Myself; I have power to lay it down and I have power to receive it again. John 10:17-18.

The passion of the Cross was the last temptation, by which He fully glorified the Human within Him, that is, made it Divine, as is also evident from many places in the Word, such as John 13:31-32; 17:1, 5; Luke 24:26.

Poznámky pod čarou:

1. literally, soul

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.