¹ Taip sako Viešpats: “Aš pažadinsiu prieš Babilono ir Chaldėjos gyventojus naikinantį vėją.

² Aš siųsiu į Babiloną vėtytojus. Jie vėtys jį ir ištuštins šalį. Ji bus apsupta iš visų pusių.

³ Šauliai, įtempkite lankus, šarvuotieji, pakilkite. Nesigailėkite jos jaunuolių ir sunaikinkite visą jos kariuomenę.

⁴ Žuvusieji ir sunkiai sužeisti chaldėjų krašte gulės gatvėse.

⁵ Izraelio ir Judo neatstūmė Viešpats, jų Dievas, nors jų kraštas yra pilnas nusikaltimų prieš Izraelio Šventąjį.

⁶ Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.

⁷ Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.

⁸ Babilonas krito, jis sutriuškintas. Apraudokite jį, atneškite balzamo jo žaizdoms, gal jis pagis?”

⁹ Mes gydėme Babiloną, bet jis nepagijo. Palikime jį ir grįžkime kiekvienas į savo kraštą. Jo teismas pasiekė dangų.

¹⁰ Viešpats iškėlė mūsų teisumą. Eikime ir pasakokime Sione, ką Viešpats, mūsų Dievas, padarė.

¹¹ Galąskite strėles, imkite skydus! Viešpats sukėlė medų karalius, nes Jo sumanymas yra sunaikinti Babiloną. Tai Viešpaties kerštas dėl šventyklos.

¹² Iškelkite vėliavą prieš Babilono sienas, sustiprinkite sargybą, paruoškite pasalas. Ką Viešpats nusprendė, tai ir padarys Babilono gyventojams.

¹³ Tu, kuris gyveni prie gausių vandenų ir turi gausybę turtų. Atėjo tavo galas, tavo godumo saikas.

¹⁴ Kareivijų Viešpats prisiekė: “Tave užplūs žmonės kaip skėriai ir pakels prieš tave savo balsus”.

¹⁵ Jis savo jėga sukūrė žemę, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangų.

¹⁶ Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.

¹⁷ Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.

¹⁸ Jie yra tuštybė, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.

¹⁹ Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas.

²⁰ “Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes.

²¹ Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį.

²² Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę,

²³ piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.

²⁴ Bet Aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams jūsų akivaizdoje už jų piktybes, padarytas Sione,­sako Viešpats.­

²⁵ Tu buvai naikinantis kalnas, sugadinęs visą žemę. Aš ištiesiu savo ranką prieš tave, sulyginsiu tave su žeme ir paversiu pelenais.

²⁶ Tavo akmenų nenaudos nei kampams, nei pamatams. Tu būsi amžina dykyne.

²⁷ Iškelkite vėliavą, trimituokite trimitais, kad išgirstų tautos. Sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes. Paskirkite kariuomenei vadą ir surinkite tiek karių kaip skėrių laukuose.

²⁸ Pasiruoškite kovai kartu su medų karaliais, valdovais, kunigaikščiais ir visais jų valdžioje esančiais kraštais.

²⁹ Žemė pajudės ir drebės, nes Babilonui bus įvykdytas Viešpaties sprendimas. Babilono kraštas taps tuščias ir negyvenamas”.

³⁰ Babilono kariai nebeina į kovą. Jie sėdi tvirtovėse netekę drąsos. Jų gyvenvietės dega, vartai išlaužti.

³¹ Pasiuntinys sutinka pasiuntinį. Jie neša žinią Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas iš visų pusių:

³² brastos užimtos, įtvirtinimai dega, kariai apimti panikos.

³³ Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: “Babilonas yra kaip klojimas kūlimo metu. Dar valandėlė, ir derliaus metas ateis”.

³⁴ “Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.

³⁵ Man ir mano žmonėms padaryta skriauda tekrinta ant Babilono”,­sakys Sionas. “Mano kraujas tekrinta ant Chaldėjos”,­sakys Jeruzalė.

³⁶ Viešpats sako: “Aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave. Aš išdžiovinsiu Babilono vandenis, jo šaltiniai išseks.

³⁷ Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.

³⁸ Jie riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.

³⁹ Aš jiems paruošiu puotą: jie nusigers ir užmigs amžinu miegu.

⁴⁰ Aš juos nuvesiu į skerdyklą kaip avinėlius, avinus ir ožius.

⁴¹ Krito Šešachas, pasaulio puošmena! Babilonas tapo siaubu tautoms!

⁴² Jūra įsiveržė į Babiloną, daugybė bangų užliejo jį.

⁴³ Jo miestai virto dykyne, išdžiūvusia žeme, kurioje niekas negyvena ir joks žmogus per ją nekeliauja.

⁴⁴ Aš nubausiu Belį Babilone ir išplėšiu iš jo gerklės, ką jis prarijo. Tautos nebeplauks pas jį. Babilono sienos krito.

⁴⁵ Išeik iš jo, mano tauta! Kiekvienas gelbėkite savo gyvybę nuo degančios Viešpaties rūstybės.

⁴⁶ Nenusiminkite, neišsigąskite gandų, kurie kas metai sklis krašte apie neramumus ir valdovų tarpusavio kovas.

⁴⁷ Ateina laikas, kai Aš teisiu Babilono atvaizdus; visas kraštas susigės, o jo gyventojai bus išžudyti.

⁴⁸ Tada dangus, žemė ir visa, kas juose yra, džiaugsis žuvimu Babilono, kurį užims iš šiaurės atėjęs naikintojas.

⁴⁹ Kaip Babilono ranka žudė Izraelyje, taip Babilone kris nužudytieji.

⁵⁰ Jūs, kurie ištrūkote nuo kardo, eikite, nestovėkite vietoje, ir, toli būdami, atsiminkite Viešpatį ir Jeruzalę”.

⁵¹ Mes susigėdome, girdėdami pajuokas; gėda apdengė mūsų veidus, kai svetimi atėjo į šventąją vietą Viešpaties namuose.

⁵² “Ateis diena, kai Aš nuteisiu jų drožinius; tuomet visame krašte vaitos sužeistieji.

⁵³ Jei Babilonas pakiltų iki dangaus ir savo pilis pastatytų iki debesų, mano siųstas naikintojas užklups jį”,­sako Viešpats.

⁵⁴ Šauksmas kyla iš Babilono, baisus sunaikinimas Chaldėjos krašte,

⁵⁵ nes Viešpats plėšia Babiloną ir tildo jo galingą balsą, nors jo bangos šniokščia kaip galingi vandenys, girdimi jų triukšmingi balsai.

⁵⁶ Priešas veržiasi į Babiloną; jo kariai patenka į nelaisvę, jų lankai sulaužyti. Viešpats, atlygio Dievas, tikrai atlygins.

⁵⁷ “Aš nugirdysiu Babilono kunigaikščius, išminčius, valdovus, karo vadus ir karius. Jie užmigs amžinu miegu ir nepabus”,­sako Karalius, kareivijų Viešpats.

⁵⁸ “Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme ir aukštieji vartai sudeginti. Tautos vargo veltui, giminės dirbo ir statė ugniai”,­sako Viešpats.

⁵⁹ Pranašo Jeremijo žodis Serajai, Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui, kai jis lydėjo Zedekiją, Judo karalių, jo ketvirtais karaliavimo metais į Babiloną. Seraja buvo žymus kunigaikštis.

⁶⁰ Jeremijas užrašė į knygą visas nelaimes, kurios ištiks Babiloną, visus žodžius, kurie parašyti prieš Babiloną.

⁶¹ Jeremijas sakė Serajai: “Nuvykęs į Babiloną, perskaityk visus šiuos žodžius

⁶² ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.

⁶³ Perskaitęs šią knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato upę,

⁶⁴ sakydamas: ‘Taip įvyks su Babilonu. Jis paskęs ir nebepakils dėl visų nelaimių, kurias Viešpats jam užves’ ”. Tiek Jeremijo žodžių.

¹ Moses went and spoke these words to all Israel.

² He said to them, "I am one hundred twenty years old this day; I can no more go out and come in: and Yahweh has said to me, 'You shall not go over this Jordan.'

³ Yahweh your God, he will go over before you; he will destroy these nations from before you, and you shall dispossess them: [and] Joshua, he shall go over before you, as Yahweh has spoken.

⁴ Yahweh will do to them as he did to Sihon and to Og, the kings of the Amorites, and to their land; whom he destroyed.

⁵ Yahweh will deliver them up before you, and you shall do to them according to all the commandment which I have commanded you.

⁶ Be strong and courageous, don't be afraid, nor be scared of them: for Yahweh your God, he it is who does go with you; he will not fail you, nor forsake you."

⁷ Moses called to Joshua, and said to him in the sight of all Israel, "Be strong and courageous: for you shall go with this people into the land which Yahweh has sworn to their fathers to give them; and you shall cause them to inherit it.

⁸ Yahweh, he it is who does go before you; he will be with you, he will not fail you, neither forsake you: don't be afraid, neither be dismayed."

⁹ Moses wrote this law, and delivered it to the priests the sons of Levi, who bore the ark of the covenant of Yahweh, and to all the elders of Israel.

¹⁰ Moses commanded them, saying, "At the end of [every] seven years, in the set time of the year of release, in the feast of tents,

¹¹ when all Israel is come to appear before Yahweh your God in the place which he shall choose, you shall read this law before all Israel in their hearing.

¹² Assemble the people, the men and the women and the little ones, and your foreigner who is within your gates, that they may hear, and that they may learn, and fear Yahweh your God, and observe to do all the words of this law;

¹³ and that their children, who have not known, may hear, and learn to fear Yahweh your God, as long as you live in the land where you go over the Jordan to possess it."

¹⁴ Yahweh said to Moses, "Behold, your days approach that you must die: call Joshua, and present yourselves in the Tent of Meeting, that I may commission him." Moses and Joshua went, and presented themselves in the Tent of Meeting.

¹⁵ Yahweh appeared in the Tent in a pillar of cloud: and the pillar of cloud stood over the door of the Tent.

¹⁶ Yahweh said to Moses, "Behold, you shall sleep with your fathers; and this people will rise up, and play the prostitute after the strange gods of the land, where they go to be among them, and will forsake me, and break my covenant which I have made with them.

¹⁷ Then my anger shall be kindled against them in that day, and I will forsake them, and I will hide my face from them, and they shall be devoured, and many evils and troubles shall come on them; so that they will say in that day, 'Haven't these evils come on us because our God is not among us?'

¹⁸ I will surely hide my face in that day for all the evil which they shall have worked, in that they are turned to other gods.

¹⁹ "Now therefore write this song for yourselves, and teach it to the children of Israel: put it in their mouths, that this song may be a witness for me against the children of Israel.

²⁰ For when I shall have brought them into the land which I swore to their fathers, flowing with milk and honey, and they shall have eaten and filled themselves, and grown fat; then will they turn to other gods, and serve them, and despise me, and break my covenant.

²¹ It shall happen, when many evils and troubles are come on them, that this song shall testify before them as a witness; for it shall not be forgotten out of the mouths of their seed: for I know their imagination which they frame this day, before I have brought them into the land which I swore."

²² So Moses wrote this song the same day, and taught it the children of Israel.

²³ He commissioned Joshua the son of Nun, and said, "Be strong and courageous; for you shall bring the children of Israel into the land which I swore to them: and I will be with you."

²⁴ It happened, when Moses had made an end of writing the words of this law in a book, until they were finished,

²⁵ that Moses commanded the Levites, who bore the ark of the covenant of Yahweh, saying,

²⁶ "Take this book of the law, and put it by the side of the ark of the covenant of Yahweh your God, that it may be there for a witness against you.

²⁷ For I know your rebellion, and your stiff neck: behold, while I am yet alive with you this day, you have been rebellious against Yahweh; and how much more after my death?

²⁸ Assemble to me all the elders of your tribes, and your officers, that I may speak these words in their ears, and call heaven and earth to witness against them.

²⁹ For I know that after my death you will utterly corrupt yourselves, and turn aside from the way which I have commanded you; and evil will happen to you in the latter days; because you will do that which is evil in the sight of Yahweh, to provoke him to anger through the work of your hands."

³⁰ Moses spoke in the ears of all the assembly of Israel the words of this song, until they were finished.