¹ “Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!”­sako Viešpats.

² Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: “Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų.

³ Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis.

⁴ Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks,­sako Viešpats”.

⁵ “Ateis diena,­sako Viešpats,­ kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte.

⁶ Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: ‘Viešpats, mūsų teisumas’.

⁷ Tuomet nebesakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto’,

⁸ bet sakys: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs’. Ir jie gyvens savo žemėje”.

⁹ Mano širdis plyšta krūtinėje dėl pranašų, visi mano kaulai dreba. Aš esu kaip girtas vyras, kaip įveiktas vyno vyras dėl Viešpaties ir Jo šventų žodžių.

¹⁰ “Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios stepių ganyklos. Jų siekiai yra pikti, jų jėga­neteisybė.

¹¹ Jų pranašai ir kunigai yra bedieviai, net savo namuose aptinku jų nedorybę”,­sako Viešpats.

¹² “Jų kelias yra slidus kelias tamsoje, kuriuo eidami, jie paslys ir grius. Aš siųsiu sunaikinimą ir bausiu juos”,­sako Viešpats.

¹³ Tarp Samarijos pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalo vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį.

¹⁴ Tarp Jeruzalės pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai.

¹⁵ Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: “Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje”.

¹⁶ Taip sako Viešpats: “Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties.

¹⁷ Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’ ”.

¹⁸ Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo?

¹⁹ Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų.

²⁰ Nenusigręš Viešpaties rūstybė. Jis įvykdys visa, ką savo širdyje sumanė. Paskutinėmis dienomis jūs tai aiškiai suprasite.

²¹ “Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo!

²² Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų.

²³ Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas?

²⁴ Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?­sako Viešpats.­Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės?

²⁵ Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’

²⁶ Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę?

²⁷ Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo.

²⁸ Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?”­sako Viešpats.

²⁹ “Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?

³⁰ Aš esu prieš pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas nuo kito!

³¹ Aš esu prieš pranašus, kurie savo liežuviu sako: ‘Jis pasakė’.

³² Aš esu prieš tuos, kurie pranašauja melagingus sapnus. Jie pasakoja ir klaidina mano tautą savo lengvabūdiškais melais. Aš nesiunčiau jų ir jiems neįsakiau; jie visi yra nenaudingi šitai tautai”,­sako Viešpats.

³³ “Jei tave klaus šita tauta, pranašas ar kunigas: ‘Kokia Viešpaties našta?’, atsakyk jiems: ‘Kokia našta? Viešpats sako: ‘Aš jus atmesiu’.

³⁴ Bet jei pranašas, kunigas ar kitas žmogus sakytų: ‘Viešpaties našta’,­tai Aš nubausiu jį ir jo namus.

³⁵ Taip jūs privalote sakyti savo artimui ar savo broliui: ‘Ką atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’

³⁶ Neminėkite daugiau Viešpaties naštos, nes kiekvienas žmogaus žodis bus jam našta; jūs iškraipote gyvojo Dievo, kareivijų Viešpaties, žodžius.

³⁷ Jūs turite klausti pranašo: ‘Ką tau atsakė Viešpats?’, arba: ‘Ką kalbėjo Viešpats?’

³⁸ Bet kadangi jūs sakote: ‘Viešpaties našta’, nors Aš įsakiau nesakyti: ‘Viešpaties našta’,

³⁹ Aš visiškai pamiršiu jus ir apleisiu jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams, ir pašalinsiu iš savo akivaizdos.

⁴⁰ Aš užtrauksiu jums amžiną pajuoką ir nepamirštamą gėdą”.

¹ Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

² kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

³ tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

⁴ kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

⁵ Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

⁶ Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁷ Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁸ Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

⁹ kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

¹⁰ Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

¹¹ Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

¹² Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

¹³ Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

¹⁴ Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁵ nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

¹⁶ ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁷ Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

¹⁸ Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”.

¹⁹ Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

²⁰ Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”.

²¹ Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

²² Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²³ Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

²⁴ Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

²⁵ “Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

²⁶ Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

²⁷ pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁸ Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!”

²⁹ Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

³⁰ O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

³² Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

³³ Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”.

³⁴ Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?”

³⁵ Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁶ Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

³⁷ nes Dievui nėra negalimų dalykų”.

³⁸ Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

³⁹ Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

⁴⁰ Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

⁴¹ Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

⁴² Ji balsiai sušuko ir tarė: “Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴³ Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴⁴ Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁵ Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

⁴⁶ O Marija prabilo: “Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁷ ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁸ nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁹ nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

⁵⁰ Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

⁵¹ Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

⁵² Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

⁵³ Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

⁵⁴ Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

⁵⁵ kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

⁵⁶ Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

⁵⁷ Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁸ Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹ Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

⁶⁰ Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”.

⁶¹ Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”.

⁶² Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶³ Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas­Jonas”. Ir visi stebėjosi.

⁶⁴ Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

⁶⁵ Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁶ Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

⁶⁷ Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

⁶⁸ “Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁹ Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

⁷⁰ kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷¹ jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

⁷² tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

⁷³ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷⁴ išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷⁵ per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

⁷⁶ O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

⁷⁷ tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

⁷⁸ ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

⁷⁹ kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

⁸⁰ Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.