1
Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”.
2
Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui.
3
Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų užsiėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai.
4
Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avimsbadas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”.
5
Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.
6
Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”.
7
Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną.
8
Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?”
9
Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.
10
Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.
11
Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte,
amzio krašte, kaip faraonas įsakė.
12
Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo.
13
Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado.
14
Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą.
15
Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?”
16
Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”.
17
Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius.
18
Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė.
19
Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”.
20
Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui.
21
Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito.
22
Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės.
23
Juozapas sakė žmonėms: “Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus.
24
Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”.
25
Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”.
26
Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui.
27
Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo.
28
Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.
29
Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte.
30
Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip prašai”.
31
Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.
