Bible

 

Genesis 44

Studie

   

1 Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: “Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

2 O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus”. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

3 ytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

4 Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: “Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu gera?

5 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ”.

6 Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

7 Jie atsakė jam: “Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

8 Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

9 Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais”.

10 Jis atsakė: “Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti”.

11 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

12 Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

13 Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

14 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

15 Juozapas tarė jiems: “Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?”

16 Judas atsakė: “Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė”.

17 Juozapas atsakė: “Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!”

18 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: “Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

19 Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

20 Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvasmyli’.

21 Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’

22 Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’

23 Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’

24 Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

25 Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.

26 Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.

27 Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

28 Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.

29 Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.

30 Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

31 jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

32 Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,

33 todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

34 Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 5758

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

5758. 'And how could we steal from your lord's house silver or gold? means, Why should we lay claim to truth or good that comes from the Divine celestial? This is clear from the meaning of 'stealing' in the spiritual sense as laying claim to what is the Lord's, dealt with above in 5749; from the meaning of 'silver' as truth, dealt with in 1551, 2954, 5658; and from the meaning of 'gold' as good, dealt with in 113, 1551, 1552, 5658. The whole of this chapter has as its subject spiritual theft, which consists in laying claim to good and truth that come from the Lord. This is a matter of consequence so great that after death a person cannot be admitted into heaven until he acknowledges in his heart that nothing good or true originates in himself, only in the Lord, and that whatever does originate in himself is nothing but evil. The truth of this is proved to a person after death by means of many experiences. The angels in heaven perceive quite clearly that everything good and true comes from the Lord, in addition they perceive that the Lord is the one who withholds them from evil and maintains in them what is good and therefore what is true, which He does with great force.

[2] I too have been allowed to perceive the same things quite plainly for many years now, and also to perceive that to the extent that I have been left to my proprium or on my own I have been swamped by evils, but to the extent that I have been withheld from this by the Lord I have been raised from evil to good. Laying claim therefore to truth or good as one's own is the opposite of the attitude of mind that reigns universally in heaven. It is also the opposite of the acknowledgement that all salvation is due to mercy, that is, that a person left to himself is in hell, but the Lord in His mercy pulls him out of there. Nor can a person have humility or consequently accept the Lord's mercy - for mercy can enter only where there is humility, that is, into a humble heart - unless he acknowledges that left to himself he produces nothing but evil and that the Lord is the source of all good. Moreover he otherwise thinks that the deeds he performs earn him merit and eventually righteousness; for to claim as one's own truth and good which come from the Lord is self-righteousness, from which many evils well up. Thinking in that way a person sees himself in every specific deed he performs for his neighbour; and when he does this he loves himself more than everyone else, whom he thus holds in contempt which, though he may not express it verbally, is nevertheless present in his heart.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.