¹ Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.

² Jis, išvydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.

³ Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.

⁴ Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.

⁵ Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”.

⁶ Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!”

⁷ Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius

⁸ ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”.

⁹ Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.

¹⁰ Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.

¹¹ Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.

¹² Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.

¹³ Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. ytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:

¹⁴ du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,

¹⁵ trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.

¹⁶ Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!”

¹⁷ Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,

¹⁸ tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ”.

¹⁹ Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,

²⁰ ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?”

²¹ Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.

²² Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.

²³ Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.

²⁴ Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.

²⁵ Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.

²⁶ Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!”

²⁷ Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”.

²⁸ Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.

²⁹ Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino.

³⁰ Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas”.

³¹ Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.

³² Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.

¹ Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats atidavė juos į filistinų rankas keturiasdešimčiai metų.

² Coroje gyveno vienas vyras iš Dano giminės, vardu Manoachas. Jo žmona buvo nevaisinga ir negimdė.

³ Viešpaties angelas pasirodė jai ir tarė: “Tu esi nevaisinga, tačiau pastosi ir pagimdysi sūnų.

⁴ Negerk vyno nė stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus.

⁵ Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas tegul nepaliečia jo galvos, nes berniukas bus pašvęstas Dievui nuo pat gimimo, jis pradės išlaisvinti Izraelį iš filistinų”.

⁶ Moteris atėjusi tarė savo vyrui: “Dievo vyras atėjo pas mane, jo išvaizda buvo kaip angelo, ir aš labai išsigandau. Aš jo nepaklausiau, iš kur jis, o jis savo vardo man nepasakė.

⁷ Jis tik pasakė: ‘Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Žiūrėk, negerk nei vyno, nei stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus, nes berniukas bus Dievui pašvęstas nuo pat gimimo iki savo mirties’ ”.

⁸ Manoachas meldė Viešpatį: “Viešpatie! Leisk, meldžiu, angelui, kurį buvai siuntęs, vėl ateiti pas mus ir mus pamokyti, kaip auklėti berniuką, kuris užgims”.

⁹ Dievas išklausė Manoachą. Dievo angelas vėl atėjo pas moterį, jai sėdint lauke. Jos vyro nebuvo šalia jos.

¹⁰ Moteris, skubiai nubėgusi, pranešė savo vyrui: “Man pasirodė tas vyras, kuris aną dieną buvo atėjęs pas mane!”

¹¹ Pakilęs Manoachas sekė žmoną ir, atėjęs pas tą vyrą, jam tarė: “Ar tu esi vyras, kuris kalbėjo su mano žmona?” Jis atsakė: “Taip”.

¹² Manoachas klausė: “Kai tavo žodžiai išsipildys, ką mes turime daryti su vaiku ir kaip elgtis su juo?”

¹³ Viešpaties angelas atsakė Manoachui: “Moteris turi saugotis to, ką sakiau.

¹⁴ Jai nevalia valgyti vynmedžio vaisių, gerti vyno ar stipraus gėrimo, taip pat valgyti, kas nešvaru; ji turi vykdyti, ką įsakiau”.

¹⁵ Manoachas tarė Viešpaties angelui: “Prašau, pasilik pas mus, iki prirengsiu tau ožiuką”.

¹⁶ Viešpaties angelas atsakė Manoachui: “Jei mane ir sulaikysi, aš vis tiek nevalgysiu tavo valgio; o jei prirengsi deginamąją auką, tai aukok ją Viešpačiui”. Manoachas nežinojo, kad jis buvo Viešpaties angelas.

¹⁷ Jis klausė Viešpaties angelo: “Kuo tu vardu? Mes tave pagerbsime, kai tavo žodis išsipildys”.

¹⁸ Viešpaties angelas jam atsakė: “Kodėl klausi mano vardo? Tai yra paslaptis”.

¹⁹ Manoachas aukojo Viešpačiui ožiuką ir duonos auką ant uolos. Angelas padarė stebuklą jo ir jo žmonos akivaizdoje:

²⁰ kai liepsna kilo nuo aukuro aukštyn į dangų, Viešpaties angelas pakilo aukštyn aukuro liepsnoje. Tai matydami, jie puolė veidais į žemę.

²¹ Viešpaties angelas daugiau jiems nebepasirodė. Manoachas suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas,

²² ir tarė žmonai: “Mes mirsime, nes matėme Dievą”.

²³ Bet jo žmona atsakė jam: “Jei Viešpats būtų norėjęs mus nužudyti, jis nebūtų priėmęs mūsų deginamosios ir duonos aukos ir nebūtų mums parodęs to, ką matėme, ir pasakojęs to, ką girdėjome”.

²⁴ Moteris pagimdė sūnų ir jį pavadino Samsonu. Berniukas augo, ir Viešpats jį laimino.

²⁵ Viešpaties Dvasia pradėjo veikti jame Mahane Dano stovykloje, kuri buvo tarp Coros ir Eštaolio.