Bible

 

Genesis 30

Studie

   

1 achelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

2 Jokūbas, supykęs ant achelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

3 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

4 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

6 Tada achelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

7 achelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

8 Tada achelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

13 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

14 Kviečių pjūties metu ubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada achelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.

15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” achelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

17 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22 Dievas atsiminė achelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.

24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

25 achelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

27 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

28 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

29 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

32 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

33 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

35 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

38 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

39 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

43 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 4163

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

4163. Verses 36-42. And Jacob was wroth, and chode with Laban; and Jacob answered and said to Laban, What is my trespass? What is my sin, in that thou hast hotly pursued after me? Whereas thou hast felt about all my vessels, what hast thou found of all the vessels of thy house? Set it here before my brethren and thy brethren, and let them judge between us two. These twenty years have I been with thee; thy sheep and thy she-goats have not cast their young, and the rams of thy flock have I not eaten. The torn I brought not unto thee, I bore the loss of it, from my hand didst thou require it, whether stolen by day or stolen by night. Thus I was; in the day the heat consumed me, and the cold in the night, and my sleep has been chased from mine eyes. These twenty years have I served thee in thy house, fourteen years for thy two daughters, and six years for thy flock, and thou hast changed my reward ten ways. Except the God of my father, the God of Abraham, and the Dread of Isaac, had been with me, surely now hadst thou sent me away empty. God hath seen my misery and the weariness of my hands, and judged yesternight.

“And Jacob was wroth, and chode with Laban,” signifies the zeal of the natural; “and Jacob answered and said to Laban, What is my trespass? What is my sin, that thou hast hotly pursued after me?” signifies that it was not of evil that He separated Himself; “whereas thou hast felt about all my vessels, what hast thou found of all the vessels of thy house?” signifies that no truths of good had been his own, but all had been given; “set it here before my brethren and thy brethren, and let them judge between us two,” signifies that there be judgment from what is just and equitable; “these twenty years have I been with thee,” signifies His own; “thy sheep and thy she-goats have not cast their young,” signifies its state as to good and the good of truth; “and the rams of thy flock have I not eaten,” signifies the truth of good in that He had taken nothing of his; “the torn I brought not unto thee,” signifies that evil not by His fault was with that good; “I bore the loss of it,” signifies that good came of it; “from my hand didst thou require it,” signifies that it was from Him; “whether stolen by day or stolen by night,” signifies the evil of self-merit in like manner; “thus I was; in the day the heat consumed me, and the cold in the night, and my sleep has been chased from mine eyes,” signifies temptations; “these twenty years have I served thee in thy house,” signifies His own; “fourteen years for thy two daughters,” signifies the first period in order that He might acquire to Himself therefrom the affections of truth; “and six years for thy flock,” signifies that He might afterwards acquire good; “and thou hast changed my reward ten ways,” signifies its state toward Him when He was applying these goods to Himself; “except the God of my father, the God of Abraham, and the Dread of Isaac, had been with me,” signifies unless the Divine and the Divine Human; “surely now hadst thou sent me away empty,” signifies that it would have claimed all things for itself; “God hath seen my misery and the weariness of my hands, and judged yesternight,” signifies that all things were from Him by His own power.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.