¹ Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.

² Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,

³ o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

⁴ Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

⁵ Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos ebekos brolį.

⁶ Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.

⁷ Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.

⁸ Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

⁹ Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

¹⁰ Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.

¹¹ Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.

¹² Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

¹⁶ Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

¹⁷ Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”

¹⁸ Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

¹⁹ Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

²⁰ Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

²¹ jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.

²² Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.