¹ Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”

² Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.

³ Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.

⁴ Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.

⁵ Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”

⁶ Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

⁷ Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.

⁸ Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”

⁹ Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.

¹⁰ Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.

¹¹ Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.

¹² Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.

¹³ Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

¹⁴ Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

¹⁵ O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.

¹⁶ Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

¹⁷ Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.

¹⁸ Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

¹⁹ kenitus, kenazus, kadmonitus,

²⁰ hetitus, perizus, refajus,

²¹ amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

¹ Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę.

² Moteris pastojo ir pagimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gražus, slėpė jį tris mėnesius.

³ Negalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė iš papiruso nendrių nupintą krepšį, ištepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nunešusi padėjo nendryne prie upės kranto.

⁴ Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pamatyti, kas atsitiks.

⁵ Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaikščiojo upės pakraščiu. Ji pamatė nendryne pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atnešti.

⁶ Atidarius ją, rado verkiantį berniuką. Jai pagailo jo ir ji tarė: “Šitas yra vienas iš hebrajų kūdikių!”

⁷ Jo sesuo tarė faraono dukteriai: “Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?”

⁸ Faraono duktė jai atsakė: “Eik”. Mergaitė nuėjus pakvietė kūdikio motiną.

⁹ Tada Faraono duktė tarė jai: “Imk šitą kūdikį ir maitink jį! Aš mokėsiu tau už tai”. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį.

¹⁰ Berniukui paaugus, ji nunešė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: “Aš jį ištraukiau iš vandens!”

¹¹ Kartą Mozė, jau užaugęs, išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas. Ir jis pamatė egiptietį bemušantį hebrają, vieną iš jo brolių.

¹² Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis užmušė tą egiptietį ir užkasė jį smėlyje.

¹³ Išėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: “Kodėl muši savo artimą?”

¹⁴ Tas atsakė: “Kas tave paskyrė mūsų kunigaikščiu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir sakė: “Iš tiesų tai tapo žinoma!”

¹⁵ Faraonas, išgirdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano šalyje. Vieną dieną, sėdint jam prie šulinio,

¹⁶ midjaniečių kunigo septynios dukterys atėjusios sėmė vandenį ir pylė į lovius, norėdamos pagirdyti savo tėvo avis.

¹⁷ Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis.

¹⁸ Joms sugrįžus pas savo tėvą euelį, jis paklausė: “Kodėl šiandien taip anksti parėjote?”

¹⁹ Jos atsakė: “Vienas egiptietis mus apgynė nuo piemenų. Be to, jis sėmė vandenį ir pagirdė avis.

²⁰ Tėvas tarė savo dukterims: “Kur jis yra? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį valgyti su mumis”.

²¹ Mozė sutiko gyventi pas euelį ir vedė jo dukterį Ciporą.

²² Ji pagimdė sūnų, kurį Mozė pavadino Geršomu, sakydamas: “Tapau ateivis svetimoje šalyje”.

²³ Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą.

²⁴ Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

²⁵ Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis.