Bible

 

Genesis 13

Studie

   

1 Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.

2 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.

3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,

4 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.

5 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.

6 Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.

7 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.

8 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!

9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

10 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.

11 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.

12 Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.

13 Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.

14 Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!

15 Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

17 Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”

18 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 1574

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

1574. That 'the Canaanite' means hereditary evil from the mother in, the external man has been shown already in 1444, but that 'the Perizzite' means falsity deriving from evil is clear from other places in the Word where the Perizzite is mentioned, as in the following regarding Jacob,

Jacob said to Simeon and to Levi, You have brought trouble on me by making me stink among the inhabitants of the land, among the Canaanites and the Perizzites; and I being few in number, they will gather themselves together against me and smite me, and I shall be destroyed, I and my house. Genesis 34:30.

Here similarly 'the Canaanite' means evil and 'the Perizzite' falsity.

[2] In Joshua,

Joshua said to the sons of Joseph, If you are a numerous people, go up to the forest, and cut down for yourself there in the land of the Perizzites and the Rephaim, if Mount Ephraim is too narrow for you. Joshua 17:15.

Here 'the Perizzites' means false assumptions and 'the Rephaim' false persuasions which they were to wipe out, for 'Mount Ephraim' in the internal sense means intelligence.

[3] In the Book of Judges,

After the death of Joshua the children of Israel inquired of Jehovah, saying, Who will go up for us against the Canaanite to start and fight against him? And Jehovah said, Judah shall go up; behold, I have given the land into his hand. And Judah said to Simeon his brother, Go up with me into my lot, and let us fight against the Canaanite, and I will also go with you into your lot And Simeon went with him, and Judah went up. and Jehovah gave the Canaanite and the Perizzite into their hand. Judges 1:1-5.

Here 'Judah' also represents the Lord as regards celestial things, and 'Simeon' as regards derivative spiritual things. 'Canaanite' is the evil, and 'Perizzite' the falsity, that were overcome. This is how this reply, or Divine oracle, is to be understood.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.