¹ Visi žemės gyventojai kal bėjo viena kalba.

² Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno.

³ Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių.

⁴ Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!”

⁵ Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė,

⁶ ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia.

⁷ Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!”

⁸ Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.

⁹ Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.

¹⁰ Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado.

¹¹ Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

¹² Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala.

¹³ Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

¹⁴ Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas.

¹⁵ Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

¹⁶ Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas.

¹⁷ Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

¹⁸ Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė agaujas.

¹⁹ Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

²⁰ Kai agaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas.

²¹ Po to agaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

²² Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras.

²³ Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

²⁴ Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara.

²⁵ Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

²⁶ Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas.

²⁷ Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas.

²⁸ Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre.

²⁹ Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.

³⁰ Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų.

³¹ Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė.

³² Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.

¹ Efraimo aukštumoje, amoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.

² Jis turėjo dvi žmonas: Oną ir Peniną. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo.

³ Elkana kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų melstis ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, ten buvo Viešpaties kunigais.

⁴ Kai Elkana aukodavo, jis duodavo aukos dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims.

⁵ Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo.

⁶ Jos priešininkė ją užgauliodavo ir erzindavo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias.

⁷ Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taip užgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo.

⁸ Jos vyras Elkana klausė: “Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?”

⁹ Ona atsistojo, kai jie pavalgė ir atsigėrė Šilojuje. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo prie Viešpaties šventyklos durų.

¹⁰ Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė.

¹¹ Ji davė įžadą: “Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos”.

¹² Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas.

¹³ Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta

¹⁴ ir tarė: “Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok”.

¹⁵ Ona atsakė: “Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui.

¹⁶ Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau”.

¹⁷ Elis tarė: “Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą”.

¹⁸ Ji atsakė: “Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse”. Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo.

¹⁹ Anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę Viešpatį, jie grįžo į savo namus, į amą. Elkana pažino savo žmoną Oną, ir Viešpats atsiminė ją.

²⁰ Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: “Iš Viešpaties jį išmeldžiau”.

²¹ Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą,

²² Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: “Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui”.

²³ Jos vyras Elkana jai atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo teisinga, pasilik namuose, iki jį nujunkysi. Viešpats tepatvirtina savo žodį”. Ji pasiliko ir žindė sūnų, iki jį nujunkė.

²⁴ Nujunkiusi jį, ji paėmė berniuką, tris jaučius, efą miltų bei odinę vyno ir nuvedė jį į Šilojų Viešpaties šventyklon. Berniukas buvo dar mažas.

²⁵ Papjovė jautį ir nuvedė berniuką pas Elį.

²⁶ Ona sakė: “Mano viešpatie, kaip tu gyvas, aš esu ta pati moteris, kuri čia stovėjo tavo akivaizdoje ir meldėsi Viešpačiui.

²⁷ Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau.

²⁸ Aš jį atvedu Viešpačiui, kad visą savo gyvenimą jis Jam priklausytų”. Ir jis pagarbino ten Viešpatį.