¹ Tada Viešpats tarė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų.

² Jei nesutiksi jų išleisti, užleisiu visą tavo kraštą varlėmis.

³ Upė knibždės varlėmis. Jos iš upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius.

⁴ Per tave, tavo žmones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’.

⁵ Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės užplūstų Egipto šalį!’ ”

⁶ Aaronas ištiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės išrėpliojo ir užpildė Egipto kraštą.

⁷ Tą patį padarė žyniai savo kerais ir iššaukė varles Egipto šalyje.

⁸ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui”.

⁹ Mozė atsakė faraonui: “Paskirk laiką, kada melsti už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų”.

¹⁰ Jis atsakė: “ ytoj”. Mozė tarė: “Tebūna, kaip sakai, kad žinotum, jog nėra lygaus Viešpačiui, mūsų Dievui!

¹¹ Varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!”

¹² Mozė ir Aaronas, grįžę iš faraono, meldė Viešpatį pašalinti varles, kurias Jis buvo užleidęs faraonui.

¹³ Viešpats padarė, kaip Mozė prašė: varlės išgaišo namuose, kiemuose ir laukuose.

¹⁴ Jie suvertė jas į krūvas. Visa šalis dvokė.

¹⁵ Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, užkietino savo širdį ir neklausė, kaip Viešpats ir buvo sakęs.

¹⁶ Tada Viešpats tarė Mozei: “Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!”

¹⁷ Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemę. Tuoj mašalai apniko žmones ir gyvulius. Visos žemės dulkės virto mašalais Egipto krašte.

¹⁸ Žyniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Mašalai apniko žmones ir gyvulius.

¹⁹ Tada žyniai tarė faraonui: “Tai Dievo pirštas!” Bet faraono širdis buvo užkietinta ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.

²⁰ Viešpats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, prieik prie faraono, kai jis eis prie vandens, ir pasakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų!

²¹ Jei neišleisi mano tautos, užleisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo žmonių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa žemė bus pilna musių.

²² Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.

²³ Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. ytoj įvyks šitas ženklas’ ”.

²⁴ Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą.

²⁵ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: “Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!”

²⁶ Mozė atsakė: “Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis?

²⁷ Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė”.

²⁸ Faraonas atsakė: “Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!”

²⁹ Mozė atsakė: “Iš tavęs išėjęs, melsiu Viešpatį, kad muses pašalintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, neišleisdamas tautos Viešpačiui aukoti!”

³⁰ Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį.

³¹ Viešpats padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir žmonių taip, kad nė vienos nebeliko.

³² Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.

¹ And the LORD spake unto Moses, Go unto Pharaoh, and say unto him, Thus saith the LORD, Let my people Go, that they may serve me.

² And if thou refuse to let them go, behold, I will smite all thy borders with frogs:

³ And the river shall bring forth frogs abundantly, which shall go up and come into thine house, and into thy bedchamber, and upon thy bed, and into the house of thy servants, and upon thy people, and into thine ovens, and into thy kneadingtroughs:

⁴ And the frogs shall come up both on thee, and upon thy people, and upon all thy servants.

⁵ And the LORD spake unto Moses, Say unto Aaron, Stretch forth thine hand with thy rod over the streams, over the rivers, and over the ponds, and cause frogs to come up upon the land of Egypt.

⁶ And Aaron stretched out his hand over the waters of Egypt; and the frogs came up, and covered the land of Egypt.

⁷ And the magicians did so with their enchantments, and brought up frogs upon the land of Egypt.

⁸ Then Pharaoh called for Moses and Aaron, and said, Intreat the LORD, that he may take away the frogs from me, and from my people; and I will let the people go, that they may do sacrifice unto the LORD.

⁹ And Moses said unto Pharaoh, Glory over me: when shall I intreat for thee, and for thy servants, and for thy people, to destroy the frogs from thee and thy houses, that they may remain in the river only?

¹⁰ And he said, To morrow. And he said, Be it according to thy word: that thou mayest know that there is none like unto the LORD our God.

¹¹ And the frogs shall depart from thee, and from thy houses, and from thy servants, and from thy people; they shall remain in the river only.

¹² And Moses and Aaron went out from Pharaoh: and Moses cried unto the LORD because of the frogs which he had brought against Pharaoh.

¹³ And the LORD did according to the word of Moses; and the frogs died out of the houses, out of the villages, and out of the fields.

¹⁴ And they gathered them together upon heaps: and the land stank.

¹⁵ But when Pharaoh saw that there was respite, he hardened his heart, and hearkened not unto them; as the LORD had said.

¹⁶ And the LORD said unto Moses, Say unto Aaron, Stretch out thy rod, and smite the dust of the land, that it may become lice throughout all the land of Egypt.

¹⁷ And they did so; for Aaron stretched out his hand with his rod, and smote the dust of the earth, and it became lice in man, and in beast; all the dust of the land became lice throughout all the land of Egypt.

¹⁸ And the magicians did so with their enchantments to bring forth lice, but they could not: so there were lice upon man, and upon beast.

¹⁹ Then the magicians said unto Pharaoh, This is the finger of God: and Pharaoh's heart was hardened, and he hearkened not unto them; as the LORD had said.

²⁰ And the LORD said unto Moses, Rise up early in the morning, and stand before Pharaoh; lo, he cometh forth to the water; and say unto him, Thus saith the LORD, Let my people go, that they may serve me.

²¹ Else, if thou wilt not let my people go, behold, I will send swarms of flies upon thee, and upon thy servants, and upon thy people, and into thy houses: and the houses of the Egyptians shall be full of swarms of flies, and also the ground whereon they are.

²² And I will sever in that day the land of Goshen, in which my people dwell, that no swarms of flies shall be there; to the end thou mayest know that I am the LORD in the midst of the earth.

²³ And I will put a division between my people and thy people: to morrow shall this sign be.

²⁴ And the LORD did so; and there came a grievous swarm of flies into the house of Pharaoh, and into his servants' houses, and into all the land of Egypt: the land was corrupted by reason of the swarm of flies.

²⁵ And Pharaoh called for Moses and for Aaron, and said, Go ye, sacrifice to your God in the land.

²⁶ And Moses said, It is not meet so to do; for we shall sacrifice the abomination of the Egyptians to the LORD our God: lo, shall we sacrifice the abomination of the Egyptians before their eyes, and will they not stone us?

²⁷ We will go three days' journey into the wilderness, and sacrifice to the LORD our God, as he shall command us.

²⁸ And Pharaoh said, I will let you go, that ye may sacrifice to the LORD your God in the wilderness; only ye shall not go very far away: intreat for me.

²⁹ And Moses said, Behold, I go out from thee, and I will intreat the LORD that the swarms of flies may depart from Pharaoh, from his servants, and from his people, to morrow: but let not Pharaoh deal deceitfully any more in not letting the people go to sacrifice to the LORD.

³⁰ And Moses went out from Pharaoh, and intreated the LORD.

³¹ And the LORD did according to the word of Moses; and he removed the swarms of flies from Pharaoh, from his servants, and from his people; there remained not one.

³² And Pharaoh hardened his heart at this time also, neither would he let the people go.