Bible

 

Išėjimas 32

Studie

   

1 Tauta, nesulaukdama Mozės grįžtant, susirinko apie Aaroną ir sakė jam: “Padaryk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės”.

2 Aaronas jiems atsakė: “Imkite iš savo žmonų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atneškite man”.

3 Visi žmonės išsiėmė auksinius auskarus iš savo ausų ir atnešė juos Aaronui.

4 Tas juos išlydė ir nuliedino veršį. Žmonės tarė: “Izraeli, štai tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto žemės”.

5 Aaronas, matydamas tai, pastatė aukurą ir paskelbė: “ ytoj Viešpaties šventė!”

6 Atsikėlę anksti rytą, jie aukojo deginamąsias ir padėkos aukas, sėdo valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti.

7 Ir Viešpats pasakė Mozei: “Eik, nusileisk žemyn, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nusidėjo.

8 Jie greitai nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau. Nusiliedinę veršį, jį garbina, jam aukoja aukas ir sako: ‘Šitas yra tavo dievas, Izraeli, kuris tave išvedė iš Egipto žemės’.

9 Matau, kad tai kietasprandė tauta.

10 Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą”.

11 Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, sakydamas: “Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka?

12 Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus’. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta.

13 Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ”.

14 Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.

15 Mozė sugrįžo nuo kalno, nešdamas rankoje dvi liudijimo plokštes, abiejose pusėse prirašytas.

16 Plokštės ir jose įrėžtas raštas buvo Dievo darbas.

17 Jozuė, išgirdęs šūkaujančios tautos triukšmą, tarė Mozei: “Karo šauksmas girdisi stovykloje”.

18 O Mozė atsakė: “Tai ne nugalėtojų šauksmas ir ne pralaimėjusiųjų balsai, bet dainuojančių balsus aš girdžiu”.

19 Prisiartinęs prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius. Mozė užsidegė pykčiu ir išmetė iš rankų abi plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje.

20 Paėmęs veršį, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams.

21 Mozė klausė Aaroną: “Ką tau padarė šita tauta, kad užtraukei jiems tokią didelę nuodėmę?”

22 Aaronas atsakė: “Tenesirūstina mano valdovas. Tu žinai šitą tautą, kad jie greit nusikalsta.

23 Nes jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės’.

24 Aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, suneškite!’ Jie atidavė man auksą, aš įmečiau jį į ugnį ir išėjo šitas veršis”.

25 Mozė matė, kad tauta yra apnuoginta, nes Aaronas buvo ją apnuoginęs ir pastatęs priešų pajuokai.

26 Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: “Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!” Prie jo susirinko visi Levio sūnūs.

27 Jis tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą’ ”.

28 Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių.

29 Nes Mozė sakė: “Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas”.

30 Kitą dieną Mozė kalbėjo tautai: “Labai nusidėjote: eisiu pas Viešpatį, gal kaip nors sutaikinsiu jus dėl jūsų nusikaltimo”.

31 Sugrįžęs pas Viešpatį, tarė: “Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo.

32 Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei”.

33 Viešpats jam atsakė: “Kas man nusideda, tą išbrauksiu iš savo knygos.

34 Todėl eik ir vesk tautą, kur tau įsakiau. Mano angelas eis pirma tavęs. O kai laikas ateis, Aš juos nubausiu už jų nuodėmę”.

35 Viešpats baudė tautą dėl veršio, kurį Aaronas buvo padaręs.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 10421

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

10421. Which thou madest to come up out of the land of Egypt. That this signifies whom thou didst believe to be led to the Divine, is evident from the signification of “making to come up out of the land of Egypt,” as being to raise from what is external to what is internal, thus to lead to the Divine, for by “making to come up” is signified to raise from what is external to what is internal; and by “Egypt” is signified the natural or external man, from which is the raising. (That “making to come up” denotes to raise from what is external to what is internal, see n. 3084, 4539, 4969, 5406, 5817 and that “Egypt” denotes what is natural or external, see the places cited in n. 9391)

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 5276

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

5276. Of great abundance of produce in all the land of Egypt. That this signifies the multiplication of truth in both naturals, is evident from the signification of “abundance of produce,” as being the multiplication of truth (of which presently); and from the signification of the “land of Egypt,” as being both naturals. For by “Egypt” is signified memory-knowledge (see n. 1164-1165, 1186, 1462, 4749, 4964, 4966); and as memory-knowledge is signified, so too is the natural, for the reason that what is in the natural is called memory-knowledge; and therefore the “land of Egypt” is the natural mind in which is memory-knowledge. Hence by “all the land of Egypt” is signified both the interior and the exterior natural (that the natural is both interior and exterior may be seen above, n. 5118, 5126). That “abundance of produce” signifies a multiplication of truth, is because it is contrasted with famine, which signifies a lack of truth. The term by which “abundance of produce” is expressed in the original tongue is one that expresses the opposite of famine, and in the internal sense signifies a full store and sufficiency of knowledges, because “famine” signifies a lack of them. Knowledges are nothing else than the truths of the natural man, but which have not yet been made his own; the multiplication of such truths is here meant. Knowledges do not become truths in man until they are acknowledged by the understanding, which takes place when they are confirmed by him; and these truths do not become his own until he lives according to them; for nothing is made man’s own except that which becomes of his life, for thus he himself is in the truths, because his life is in them.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.