Bible

 

Deuteronomija 32

Studie

   

1 “Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.

2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.

3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!

4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.

5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.

6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?

7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.

10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.

11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,

12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.

13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,

14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.

15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.

17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.

18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.

19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.

20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.

21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.

22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.

24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.

25 Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.

26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,

27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.

28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.

29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.

30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?

31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.

32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.

33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.

34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.

35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.

36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?

38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.

39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius.

41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.

43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių”.

44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.

45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,

46 tarė: “Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.

47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano”.

48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:

49 “Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.

50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.

51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,

52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 1678

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

1678. They returned and came to En-mishpat, this is Kadesh. That this signifies a continuation, is evident from what goes before, and from what follows. Here now the falsities and the evils derived from them are treated of. The falsities are signified by “the Amalekite,” and the evils that were derived from them are signified by “the Amorite in Hazezon-tamar.” By “Kadesh” are signified truths, and also contentions about truths. Because the falsities, and the evils derived from them which the Lord conquered in His first combat, are here treated of, it is here said, “En-mishpat, this is Kadesh,” because there was contention about truths.

[2] That “Kadesh” signifies truths concerning which there is contention, is evident in Ezekiel, where the boundaries of the Holy Land are described:

The corner of the south southward from Tamar as far as the waters of Meriboth (contentions) Kadesh, an inheritance to the great sea, and the corner of the south southward (Ezekiel 47:19; 48:28)

where “the south” denotes the light of truth; its boundary, by which is signified contention about truths, is called “Kadesh.”

[3] Kadesh also was where Moses smote the rock, out of which waters came forth, which waters were called Meribah, from contention (Numbers 20:1-2, 11, (Numbers 20:11)13). By a “rock,” as is known, the Lord is signified; by “waters,” in the internal sense of the Word, are signified spiritual things, which are truths; they were called “the waters of Meribah” because there was contention about them. That they were also called “the waters of the contention of Kadesh,” is evident in Moses:

Ye rebelled against My mouth in the wilderness of Zin, in the contention of the assembly, to sanctify Me by the waters in their eyes. These are the waters of contention of Kadesh in the wilderness of Zin (Numbers 27:14; Deuteronomy 32:51).

So too it was to Kadesh that the spies returned from the land of Canaan, and Kadesh was the place where the Israelites murmured and contended, not being willing to enter into the land (Numbers 13:26).

[4] It is evident from these things that “En-mishpat,” or “the Fountain of Judgment,” or “the Fountain of Mishpat-Kadesh,” signifies contention about truths, and thus a continuation. As these are true historicals, and this occurred just as is here stated, it may appear as if such things were not represented and signified by the places to which Chedorlaomer came, and by the nations that he smote; but all the historicals in the Word are representative and significative, both those relating to places and nations, and also those relating to things done; as may be clearly seen from all things in both the historical and the prophetical parts of the Word.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.