Bible

 

Deuteronomija 32

Studie

   

1 “Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.

2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.

3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!

4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.

5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.

6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?

7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.

10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.

11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,

12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.

13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,

14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.

15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.

17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.

18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.

19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.

20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.

21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.

22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.

24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.

25 Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.

26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,

27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.

28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.

29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.

30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?

31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.

32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.

33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.

34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.

35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.

36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?

38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.

39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius.

41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.

43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių”.

44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.

45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,

46 tarė: “Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.

47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano”.

48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:

49 “Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.

50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.

51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,

52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 1691

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

1691. That 'a mountain' means self-love and love of the world becomes clear from the meaning of 'a mountain', dealt with immediately below. All evil and falsity arise from self-love and love of the world; they have no other origin. Indeed self-love and love of the world are the reverse of celestial and spiritual love. And being the reverse they are loves which endeavour all the time to destroy the celestial and spiritual things of God's kingdom. From self-love and love of the world all kinds of hatred arise, and from hatred all kinds of revenge and cruelty, and from both the former and the latter all kinds of deception, in short, all the hells.

[2] That 'mountains' in the Word means self-love and love of the world becomes clear from the following places: In Isaiah,

The eyes of man's (homo) loftiness will be humbled, and the height of men (homo) brought low; the day of Jehovah Zebaoth will be against everyone that is lofty and high, against all high mountains, and against all hills that are lifted up, and against every lofty tower. Isaiah 2:11-12, 14-15.

'High mountains' plainly stands for self-love, and 'hills that are lifted up' for love of the world.

[3] In the same prophet,

Every valley will be lifted up, and every mountain and hill made low. Isaiah 40:4.

This too plainly stands for self-love and love of the world. In the same prophet,

I will lay waste mountains and hills, and dry up every plant on them. Isaiah 42:15.

Here similarly 'mountains' stands for self-love, and 'hills' for love of the world. In Ezekiel,

The mountains will be overturned, and the terraced ridges will fall, and every wall will fall to the ground. Ezekiel 38:20.

[4] In Jeremiah,

Behold, I am against you, O destroying mountain, destroying the whole earth, and I will stretch out My hand against you and roll you down from the rocks and make you into a mountain of burning. Jeremiah 51:25.

This refers to Babel and Chaldea, which, as shown already, mean self-love and love of the world. In the Song of Moses,

A fire has flared up in My anger, and will burn right down to the lowest hell, and will devour the land and its increase, and will set on fire the foundations of the mountains. Deuteronomy 32:22.

'The foundations of the mountains' stands for the hells, as is explicitly stated. They are called 'the foundations of the mountains' because self-love and love of the world reign there and have their origin in them.

[5] In Jonah,

The waters surrounded me, even to my soul, the deep closed around me, seaweed was wrapped about my head. I went down to the bottoms of the mountains; the bars of the land were upon me for ever. Yet You brought up my life 1 from the pit, O Jehovah my God. Jonah 2:5-6.

The Lord's temptations against the hells are described in this prophetic manner by Jonah when in the stomach of the great fish, as also in other parts of the Word, especially in David. A person undergoing temptation is within the hells. Being in the hells is not at all a question of place but of state.

[6] Since 'mountains' and 'towers' mean self-love and love of the world, it may therefore become clear what is meant by the reference to the Lord being led by the devil on to a high mountain and on to the pinnacle of the temple, namely that He was led into conflicts that constitute temptations - the most extreme conflicts of all - against self-love and love of the world, that is, against the hells. Mountains are also used, as is usual, in the contrary sense; in that sense they mean celestial and spiritual love, as shown already in 795, 796.

Poznámky pod čarou:

1. literally, my lives

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.