Bible

 

Deuteronomija 32

Studie

   

1 “Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.

2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.

3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!

4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.

5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.

6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?

7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis.

10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.

11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,

12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.

13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,

14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.

15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.

17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.

18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.

19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.

20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.

21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.

22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.

24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.

25 Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.

26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,

27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.

28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.

29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.

30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?

31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.

32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.

33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.

34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.

35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.

36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?

38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.

39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius.

41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.

43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių”.

44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.

45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,

46 tarė: “Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.

47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano”.

48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:

49 “Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.

50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.

51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,

52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją”.

   

Komentář

 

Aaron

The Third Plague of Egypt, by William de Brailes, illustrates the flies, or gnats, rising from the dust.

This page from Walters manuscript W.106 depicts a scene from Exodus, in which God rained plagues upon Egypt. After plagues of blood and frogs, Pharaoh hardened his heart again and would not let the Israelites leave Egypt. God told Moses to tell Aaron to stretch forth his rod and strike the dust of the earth that it may become gnats throughout the land of Egypt. Here, Moses, horned (a sign of his encounter with divinity), carries the rod, while Aaron, wearing the miter of a priest, stands behind him. The gnats arise en masse out of the dust from which they were made and attack Pharaoh, seated and crowned, and his retinue.

Aaron was the brother of Moses. He symbolizes two things, at different stages of the story.

During the first part of the exodus, when he was Moses' spokesperson, Moses represents the Word as it truly is, as it is understood in heaven, while Aaron represents the Word in its external sense, as it is understood by people in the world. This is why Aaron talks for Moses, and the Lord says of him "he shall be as a mouth for you, and you shall be to him as God." (Exodus 4:16)

Later, after the Tabernacle was built and he was inaugurated as high priest (see Leviticus 8,9), Aaron represents the Lord as to the Divine Good, and Moses represents the Lord as to the Divine Truth.

In Exodus 28:1, Aaron signifies the conjunction of Divine Good with Divine Truth in the Divine Human of the Lord. (Arcana Coelestia 9806, 9936)

In Exodus 32:1, Aaron represents the external of the Word, of the church, and of worship, separate from the internal. (Arcana Coelestia 10397)

In Exodus 4:14, before he was initiated into the priesthood, Aaron represents the doctrine of good and truth. (Arcana Coelestia 6998)