¹ Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: štai pintinė prinokusių vaisių.

² Jis klausė: “Amosai, ką matai?” Aš atsakiau: “Pintinę prinokusių vaisų”. Tada Viešpats tarė man: “Atėjo galas mano tautai, Izraeliui; daugiau jos nebepasigailėsiu.

³ Giesmės šventykloje virs raudojimu,­sako Viešpats Dievas.­Bus gausu lavonų, juos išmes tylėdami”.

⁴ Klausykite, kurie praryjate beturtį ir pražudote krašto vargšus,

⁵ sakydami: “Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?

⁶ Mes pirksime vargšą už sidabrą, beturtį už porą sandalų, pelus parduosime kviečių vietoje”.

⁷ Viešpats prisiekė Jokūbo pasididžiavimu: “Niekados nepamiršiu jų darbų!”

⁸ Ar dėl to neturėtų sudrebėti žemė ir liūdėti visi jos gyventojai? Ji pakils, patvins ir vėl atslūgs kaip Egipto upė.

⁹ Viešpats Dievas sako: “Ir atsitiks tą dieną, kad saulė nusileis vidudienį ir šviesi diena taps naktimi.

¹⁰ Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.

¹¹ Ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio.

¹² Tada jie klajos nuo jūros iki jūros ir lakstys nuo šiaurės iki rytų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet neras.

¹³ Tą dieną alps iš troškulio gražios mergaitės ir jaunuoliai,

¹⁴ kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tikrai gyvas dievas Dano mieste ir išgelbėtojas Beer Šeboje!’ Jie kris ir nebeatsikels”.