圣经文本

 

Leviticus第6章

学习

   

1 Viešpats kalbėjo Mozei:

2 “Kas nusidėtų Viešpačiui, nenorėdamas sugrąžinti savo artimui to, ką tas buvo jam patikėjęs ar paskolinęs, arba ką nors prievarta atimtų, arba apgautų savo artimą,

3 arba, radęs pamestą daiktą, išsigintų, arba melagingai prisiektų, arba padarytų kitą nuodėmę,

4 kadangi jis nusidėjo ir yra kaltas, turi grąžinti tai, ką atėmė ar apgaule įsigijo, ar buvo gavęs pasaugoti, ar surado,

5 ar melagingai prisiekė. Jis turi atlyginti ir pridėti penktąją dalį savininkui tą dieną, kai aukoja auką už kaltę.

6 Ir jis aukos auką Viešpačiui už kaltę, aviną iš bandos, pagal nusikaltimo dydį: tegul atveda jį kunigui,

7 kuris sutaikins jį su Viešpačiu, ir jam bus atleistas jo nusikaltimas”.

8 Ir Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas:

9 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie deginamąją auką. Deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro visą naktį iki ryto­ir aukuro ugnis turi degti.

10 Kunigas, apsivilkęs drobine jupa ir drobinėmis kelnėmis, išims sudegintos aukos pelenus ir juos supils šalia aukuro.

11 Po to persirengęs išneš ir išpils pelenus už stovyklos švarioje vietoje.

12 Ugnis ant aukuro degs visada; ją prižiūrės kunigas, pridėdamas kas rytą malkų, kad Ugnis neužgestų. Pirmiausia aukos deginamąją auką, o po to degins padėkos aukų taukus.

13 Ugnis ant aukuro neužges niekados.

14 Šis yra duonos aukos įstatymas. Ją aukos Aarono sūnūs Viešpaties akivaizdoje.

15 Kunigas ims saują smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, bei smilkalus ir sudegins ant aukuro kaip malonų kvapą, kaip atminimą Viešpačiui.

16 Likusią dalį miltų suvalgys Aaronas su savo sūnumis. Jie tai valgys neraugintą šventoje vietoje, palapinės kieme.

17 Duona bus nerauginta, nes dalis jos buvo aukojama kaip smilkalai Viešpačiui. Ji yra šventa, kaip ir auka už nuodėmę bei auka už kaltę.

18 Tik Aarono giminės vyrai ją valgys. Tai amžinas įstatymas jūsų kartoms apie aukas Viešpačiui. Kas prie jų prisilies, tas bus šventas”.

19 Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

20 “Tai turi aukoti Aaronas ir jo sūnūs Viešpačiui jų patepimo dieną. Dešimtą dalį efos smulkių miltų jie aukos kaip duonos auką­pusę rytą ir pusę vakare.

21 Juos sumaišys su aliejumi ir iškeps skardoje. Tai duonos auka. Ją aukos, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui.

22 Kunigas, kuris bus pateptas Aarono vietoje, visa sudegins ant aukuro.

23 Visa duonos auka, kurią aukoja kunigas, bus sudeginta­niekas jos nevalgys”.

24 Ir Viešpats kalbėjo Mozei:

25 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie auką už nuodėmę. Auka turi būti papjauta Viešpaties akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka; ji yra labai šventa.

26 Kunigas, kuris ją aukoja, valgys ją šventoje vietoje, palapinės kieme.

27 Kas palies tos aukos mėsą, bus šventas. Jei aukos krauju būtų aptaškytas apdaras, jis turi būti plaunamas šventoje vietoje.

28 Jei auką virsi moliniame inde, jį sudaužysi, o jei variniame­jį išvalysi ir vandeniu išplausi.

29 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tą mėsą. Ji yra labai šventa.

30 Tačiau auka už nuodėmę, kurios kraujo dalis įnešama į Susitikimo palapinę sutaikinimui, nebus valgoma; ji bus visa sudeginta”.

   

来自斯威登堡的著作

 

Apocalypse Revealed#279

学习本章节

  
/962  
  

279. And they sang a new song. (5:9) This symbolizes an acknowledgment and glorification of the Lord as being the only judge, redeemer and savior, thus God of heaven and earth.

These are the themes contained in the song that they sang, and whatever is contained is also symbolized. To illustrate, an acknowledgment that the Lord is a judge in contained in the words that follow next, "You are worthy to take the book and to open its seals;" that He is a redeemer, in the words, "because You were slain and have redeemed us by Your blood;" that He is a savior, in the words, "and have made us kings and priests to our God, and we shall reign on the earth;" and that He is God of heaven and earth, in the words, they "fell down and worshiped Him who lives forever and ever" (verse 14).

An acknowledgment that the Lord alone is God of heaven and earth and that His humanity is Divine, or else He could not be called Redeemer and Savior, is something that did not exist in the church before. Therefore it is called a "new song."

[2] A song also symbolizes a glorification, which is a joyful confession of the heart, because a song uplifts, causing the heart's affection to break out into sound and display itself powerfully in its life.

The Psalms of David, too, are nothing other than songs, for they had musical accompaniment and were sung. Consequently in many places they are called songs, as in Psalms 18:1; 33:1, 3; 45:1; 46:1; 48:1; 65:1; 66:1; 67:1; 68:1; 75:1; 76:1; 87:1; 88:1; 92:1; 96:1; 98:1; 108:1; 120:1; 121:1; 122:1; 123:1; 124:1; 125:1; 126:1; 127:1; 128:1; 129:1; 130:1; 132:1; 133:1; 134:1.

[3] That songs served to heighten the life's love and thus its joy is apparent from the following:

Oh, sing to the Lord a new song! ...Make a joyful noise to Jehovah, all the earth; break forth in song, rejoice... (Psalms 98:1, 4-8)

Sing to Jehovah a new song... Let Israel rejoice in its Maker... Let them sing praises to Him... (Psalms 149:1-3)

Sing to Jehovah a new song... Let (them) lift up their voice... (Isaiah 42:10-11)

Sing, O heavens...! Shout, you lower parts of the earth; break forth into singing, you mountains... (Isaiah 44:23; 49:13)

Sing aloud to God our strength; make a joyful shout to the God of Jacob. Raise a song... (Psalms 81:1-2)

Gladness and joy will be found in (Zion), confession and the sound of singing. (Isaiah 51:3, cf. 52:8-9)

Sing to the Lord... Cry out and shout, O daughter of Zion, for great in your midst is the Holy One of Israel! (Isaiah 12:5, 6)

My heart is ready..., I will sing and make music. Awake, my glory! ...I will confess You, O Lord, among the nations; I will play to You among the peoples. (Psalms 57:7-9)

And so likewise many other places.

  
/962  
  

Many thanks to the General Church of the New Jerusalem, and to Rev. N.B. Rogers, translator, for the permission to use this translation.