圣经文本

 

Leviticus第14章

学习

   

1 Viešpats kalbėjo Mozei:

2 “Tai įstatymas raupsuotajam, kai jis paskelbiamas švariu. Jis bus atvestas pas kunigą,

3 kuris turės išeiti iš stovyklos. adęs jį išgijusį nuo raupsų,

4 įsakys jam paimti du sveikus, švarius paukščius, kedro medžio, raudonų siūlų ir yzopo.

5 Vieną paukštį kunigas lieps papjauti moliniame inde virš tekančio vandens,

6 kitą gyvą kartu su kedro medžiu, raudonais siūlais ir yzopu padažys papjauto paukščio kraujyje

7 ir juo pašlakstys septynis kartus apvalomąjį, kad būtų paskelbtas švariu. Gyvą paukštį paleis skristi į laukus.

8 Po to žmogus išplaus savo drabužius, nusiskus plaukus ir apsiplaus vandeniu; taip apvalytasis įeis į stovyklą, bet savo palapinėn neis dar septynias dienas.

9 Septintą dieną jis nusiskus galvos plaukus, barzdą ir antakius, dar kartą išplaus darbužius ir nusiplaus kūną.

10 Aštuntą dieną ims du sveikus avinėlius, metinę avelę, duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir vieną logą aliejaus.

11 Apvalymo apeigas atliekąs kunigas pastatys jį ir visa tai Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo.

12 Po to ims avinėlį ir aukos jį už kaltę; ims taip pat aliejaus logą ir visa tai siūbuos Viešpaties akivaizdoje.

13 Avinėlį papjaus šventoje vietoje, kur aukojama deginamoji auka ir auka už nuodėmę. Auka už nuodėmę ir auka už kaltę priklauso kunigui ir yra šventa.

14 Kunigas, ėmęs aukos už kaltę kraują, pateps juo apvalomojo dešinę ausį ir dešinės rankos ir kojos nykščius.

15 Iš aliejaus logo dalį įsipils į savo kairiosios rankos delną

16 ir, padažęs jame dešinės rankos rodomąjį pirštą, pašlakstys Viešpaties akivaizdoje septynis kartus.

17 Likusį kairės rankos delne aliejų išlies ant apvalomojo dešinės ausies, ant dešinės rankos ir kojos nykščių

18 ir ant jo galvos. Ir kunigas sutaikins jį su Viešpačiu.

19 Po to kunigas, atlikdamas sutaikinimą, aukos auką nuodėmę ir deginamąją auką,

20 padėdamas ją ant aukuro kartu su duonos auka; taip žmogus bus sutaikintas ir apvalytas.

21 O jei jis neturtingas ir neišgali duoti minėtų dalykų, ims aukai už kaltę avinėlį, kad kunigas sutaikintų jį, dešimtą dalį efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai, logą aliejaus

22 ir du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą deginamajai aukai.

23 Visa tai jis atneš aštuntą savo apsivalymo dieną kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdon.

24 Kunigas, paėmęs avinėlį aukai už kaltę ir aliejų, pasiūbuos tai Viešpaties akivaizdoje.

25 Papjovęs avinėlį, jo krauju pateps dešinę apvalomojo ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius.

26 Ir kunigas dalį aliejaus įsipils į savo kairės rankos delną,

27 padažęs dešinės rankos pirštą, pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje,

28 pateps dešinę apvalomojo ausį ir dešinės rankos bei kojos nykščius toje vietoje, kur buvo patepta aukos už kaltę krauju.

29 Likusią aliejaus dalį, esančią rankoje, išpils ant apvalomojo galvos, kad sutaikintų jį su Viešpačiu.

30 Aukos taip pat vieną balandį ar jauną karvelį,­iš to, ką pajėgs gauti,­

31 aukai už nuodėmę, o kitą­deginamajai aukai, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi.

32 Tai auka nepasiturinčio raupsuotojo, kuris neišgali daugiau aukoti savo apsivalymui”.

33 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:

34 “Jei, įėjus į Kanaano žemę, kurią jums duosiu paveldėti, atsirastų raupsų liga namų sienose,

35 jų savininkas privalo pranešti kunigui, kad, jo nuomone, raupsų liga yra jo namuose.

36 Kunigas, prieš patikrindamas namus, ar jie raupsuoti, lieps išnešti iš jų viską, kad visi juose esą daiktai nebūtų sutepti. Paskui įeis ir apžiūrės namų raupsus.

37 Pamatęs ant sienų įdubusius taškus žalsvos ar rausvos spalvos,

38 išeis iš namų pro duris ir tuojau juos uždarys septynioms dienoms.

39 Septintą dieną sugrįžęs, juos apžiūrės, ir, jei ras raupsus padidėjusius,

40 lieps išlupti akmenis, ant kurių yra raupsai, ir juos išmesti už miesto suteptoje vietoje,

41 namų vidaus sienas nugramdyti ir nuoskutas išpilti už miesto suteptoje vietoje,

42 išluptųjų akmenų vietoje įdėti kitus ir namus ištepti moliu.

43 Jei, išplėšus akmenis, nuskutus sienas ir moliu ištepus,

44 kunigas pamatys vėl pasirodžiusius raupsus ir sienas taškuotas, reiškia raupsai yra pasilikę ir namai nešvarūs.

45 Tokius namus sugriaus, o jų akmenis ir medžius išmes suteptoje vietoje už miesto.

46 Kas įeitų į uždarytus namus, bus nešvarus iki vakaro;

47 kas juose miegotų ar valgytų, plaus savo drabužius.

48 Jei kunigas, įėjęs į namus, nepamatys po ištinkavimo išplitusių raupsų, paskelbs namus švariais.

49 Jiems apvalyti ims du paukščius, kedro medžio ir raudonų siūlų bei yzopo.

50 Papjovęs vieną paukštį moliniame inde virš tekančio vandens,

51 ims kedro medį, yzopą, raudonų siūlų ir gyvą paukštį, padažys viską papjauto paukščio kraujyje ir tekančiame vandenyje ir apšlakstys namus septynis kartus.

52 Paukščio kraujas, tekantis vanduo, kedro medis, yzopas bei raudoni siūlai ir gyvas paukštis apvalys namus.

53 Gyvą paukštį jis išneš už miesto ir paleis skristi į laukus. Taip namas bus apvalytas.

54 Tai yra įstatymas apie visokius raupsus ir piktšašius,

55 raupsus drabužiuose ir namuose;

56 randus, nušašimus, blizgančius taškus ir įvairius pakitimus,

57 kad žinotumėte, kas švaru ar nešvaru. Tai yra įstatymas apie raupsus”.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#9683

学习本章节

  
/10837  
  

9683. 'And you shall place the table outside the veil' means influx through heavenly blessings belonging to love. This is clear from the meaning of 'the table', on which the loaves of the Presence were laid, as the receptacle of heavenly blessings, dealt with in 9527, 9545; and from the meaning of 'outside the veil' as outside the uniting intermediary through which indirect influx comes, for 'the veil' means a uniting intermediary, 9670. And since this table was placed immediately behind the veil an influx through heavenly blessings belonging to the inmost heaven, which are forms of the good of love, is meant. The fact that this influx comes both indirectly from the Lord through the inmost heaven, and directly from Him, may be seen from the places referred to above at the end of 9682. The situation with all the good which constitutes heavenly life and so eternal life with man and with angel is that the inmost core of good is the Lord Himself and consequently the good of love which emanates directly from Him. The next in order is the good of mutual love, after this the good of charity towards the neighbour, and finally the good of faith. This is the order in which forms of good beginning with the inmost core succeed one another. From this it may be seen what the situation is with direct and indirect influx. In general a degree of good below other degrees, that is, good which is more external, is good in the measure that it holds more internal good within itself, for in the same measure is its closeness to the Lord Himself, who is the inmost good, as has been stated. But the ways in which succeeding degrees of good - more internal ones within more external - are arranged and set out varies from one person to the next according to the way they receive them, and the way each one receives them is conditioned by the spiritual and moral development of that person's life in the world; for the life everyone leads in the world remains with them forever.

[2] The Lord also flows directly into each individual person, for without this direct influx the indirect achieves nothing at all. The reception of direct influx is determined by order as it exists with man or angel, thus by Divine Truth emanating from the Divine, for this constitutes that order, 1728, 1919, 2447, 4839, 5703, 7995, 8512, 8513, 8700, 8988. True order for a person therefore is to lead a life of good which comes from the Lord, that is, to live from the Lord. The influx is constant; it enters into every single impulse of a person's will and turns it, as far as possible, in the direction of true order; for the will that is properly a person's own is constantly drawing him away from such order. The situation is as it is with a person's voluntary and involuntary powers. His voluntary powers are constantly drawing him away from order, but his involuntary ones are constantly bringing him back to it. For this reason the motion of the heart, which is involuntary, has been set free completely from the person's conscious will, as has the activity of his cerebellum; and the motion of the heart and the forces of the cerebellum control the powers of the will, preventing them from driving on beyond certain limits and wearing out the life of the body prematurely. Therefore the chief agents of both powers - of both involuntary powers and voluntary ones - have been joined and work together in the whole body. These matters have been mentioned to help to cast some light on the idea regarding the direct and indirect influx from the Lord of the celestial blessings which belong to love and the spiritual ones which belong to faith.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.