圣经文本

 

Genesis第49章

学习

   

1 Jokūbas, pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: “Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje.

2 Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite Izraelio, savo tėvo!

3 ubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe.

4 Neramus kaip vanduo! Tu neįsigalėsi, nes įlipai į savo tėvo lovą ir atsiguldamas sutepei mano patalą.

5 Simeonas ir Levis­broliai; smurto įrankiai jų namuose.

6 Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. Užsirūstinę jie nužudė žmogų ir savivaliaudami sužalojo jaučius.

7 Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis! Aš juos padalinsiu Jokūbe ir išsklaidysiu Izraelyje.

8 Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave.

9 Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels!

10 Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.

11 Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą.

12 Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno.

13 Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo žemių ribos sieks Sidoną.

14 Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų nešulių.

15 Matydamas, kad poilsis geras ir šalis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo samdomu bernu.

16 Danas teis savo tautą, kaip viena iš Izraelio giminių.

17 Danas bus gyvatė šalia kelio, angis ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas.

18 Viešpatie, aš laukiu Tavo išgelbėjimo!

19 Gadas bus užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų.

20 Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams.

21 Neftalis­laisvas briedis, jis gražbylys.

22 Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą.

23 Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo.

24 Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola.

25 Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais iš aukštybių, gelmių palaiminimais, esančiais žemai, krūtų ir įsčių palaiminimais.

26 Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių.

27 Benjaminas­plėšrus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį”.

28 Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu.

29 Po to jis jiems tarė: “Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke,

30 Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms.

31 Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona ebeka, ten aš palaidojau ir Lėją.

32 Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų”.

33 Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#4439

学习本章节

  
/10837  
  

4439. 'Jacob heard that he had defiled Dinah his daughter' means a wrongful joining together, that is to say, a wrongful joining to the affection for truth which the external Church represented here by 'Jacob' possessed. This is clear from the meaning of 'defiling' as a wrongful joining together, for by 'marriages' is meant a rightful joining together, 4434, and therefore by the defilement of them a wrongful one, concerning which see 4433; from the representation of 'Dinah' as the affection for all things of faith, also the Church arising from that affection, dealt with in 4427; and from the representation of 'Jacob', who at this point is the external Ancient Church. The reason why Jacob' at this point means the external Ancient Church is that such a Church was to have been established among his descendants, and would in fact have been. established if those descendants had received the interior truths which existed among the Ancients. Jacob's representation of that Church at this point is also evident from the train of thought in this chapter, for he had no part in his sons' plan to smite the city and kill Hamor and Shechem, a deed which was also the reason for his telling Simeon and Levi,

You have brought trouble on me, by making me stink to the inhabitant of the land. Verse 30; and in the prophetical utterance he made before his death,

Into their secret place let my soul not come; in their congregation let not my glory be united; for in their anger they killed a man, and in their pleasure they hamstrung an ox. Genesis 49:6.

And there are very many other places in the Word besides these in which 'Jacob' represents the external Ancient Church, 422, 4286. The reason why 'Jacob' represents that Church is that in the highest sense he represents the Lord's Divine Natural, to which the external Church corresponds. His sons however mean his descendants who annihilated truth known to the Ancients as this existed among themselves, and in so doing destroyed that which was to constitute the Church, so that only that which was the representative of it remained with them, 4281, 4288, 4289, 4303.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.