圣经文本

 

Genesis第27章

学习

   

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

5 ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6 ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15 Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

42 ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

46 ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#3599

学习本章节

  
/10837  
  

3599. 'And Isaac his father answered, and said to him' means a perception that natural good would be made Divine. This is clear from the representation of 'Isaac' as the Lord's Divine Rational as regards the Divine Good there, dealt with in 3012, 3194, 3210, from the meaning, in historical descriptions in the Word, of 'laying' as perceiving, often dealt with already, and from the representation of 'Esau', to whom Isaac addressed these words, as Natural good, also dealt with many times above. That it would be made Divine is clear from the blessing which is the subject in what follows. It has been stated above that 'Esau' represents the Lord's Divine Natural as regards Divine Good, and 'Jacob' His Divine Natural as regards Divine Truth; but here 'Esau' represents Natural good that was to be made Divine, and in the verses prior to this 'Jacob' has represented Natural truth which too was to be made Divine. The implications of all this may become clear from what has been stated above in 3494, 3576. Yet to make the matter clearer still let a further brief statement be made about it here.

[2] Natural good, which Esau represents at first, is the Lord's Natural when He was a young child. This was Divine from the Father but human from the mother; and to the extent it was from the mother it was steeped in hereditary evil Its nature being such it was not able instantly to exist within that kind of order in which it could receive the Divine that was present inmostly, but it had first of all to be brought into order by the Lord. It is similar with the truth which Jacob represents; for where good is, so must truth be if it is to be anything at all. The whole area of thought, where truth resides, is joined to the area of will, where good resides. This is so even with young children. Once therefore the Lord had brought into order the Natural as regards Good and as regards Truth within Himself - into the kind of order in which the Natural received the Divine, so that He Himself was flowing in from His own Divine - and once He had gradually driven out everything human received from the mother, 'Esau' at that point represents the Lord's Divine Natural as regards Good, and 'Jacob' His Divine Natural as regards Truth.

[3] But Esau and Jacob represent the Divine Good and the Divine Truth of the Lord's Divine Natural when they have been joined together as brothers. Regarded in themselves Divine Good and Divine Truth are a single power working together to give form to and to receive good and truth that are put into practice. The latter, that is to say, good and truth put into practice, are dealt with later on. These considerations show how many are the arcana contained in the internal sense of the Word. Those arcana are such that not even the most general aspects of them are intelligible to man, as is the case perhaps with those that have just been referred to. How then [can he grasp] the countless specific details regarding them? But they are suited to the grasp and understanding of angels who gain from the Lord heavenly ideas concerning these things and others like them, which ideas are enlightened by representatives full of indescribable pleasantness and bliss. From this one can have an idea of what angelic wisdom is like, yet only a remote idea of it because such things remain in the unenlightened part of man's understanding.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.