圣经文本

 

Išėjimas第4章

学习

   

1 Mozė sakė: “O jeigu jie netikės manimi ir neklausys mano balso, sakydami: ‘Tau nepasirodė Viešpats’ ”.

2 Tuomet Viešpats paklausė jį: “Ką laikai rankoje?” Jis atsakė: “Lazdą”.

3 “Mesk žemėn!”­tarė Dievas. Jis numetė ją ir ji pavirto gyvate; Mozė ėmė bėgti nuo jos.

4 Viešpats pasakė Mozei: “Ištiesk savo ranką ir nutverk ją už uodegos!” Jis ištiesė savo ranką, nutvėrė ją ir ji pavirto lazda.

5 “Tai daryk, kad jie tikėtų, jog tau pasirodė Viešpats, jų tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”.

6 Viešpats kalbėjo toliau ir liepė jam įkišti ranką į savo užantį. Jis įkišo, ir kai ištraukė ją, ranka buvo balta nuo raupsų kaip sniegas.

7 “Vėl įkišk savo ranką į užantį!”­tarė Dievas. Jis padarė, kaip buvo liepta. Kai jis ištraukė ją, ji buvo sveika.

8 “Jeigu jie netikės tavimi ir nekreips dėmesio į pirmojo ženklo balsą, tai jie patikės kito ženklo balsu.

9 O jeigu jie netikės šiais dviem ženklais ir neklausys tavo balso, tai pasemk upės vandens ir išliek ant žemės! Tada vanduo, kurį pasemsi iš upės ir išliesi ant žemės, pavirs krauju”.

10 Mozė tarė Viešpačiui: “Viešpatie, aš nesu iškalbingas: nebuvau toks anksčiau nei dabar, kai Tu prabilai į savo tarną. Man sunku kalbėti ir mano liežuvis pinasi”.

11 Viešpats jam atsakė: “Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats?

12 Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti”.

13 Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!”

14 Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje.

15 Tu kalbėsi jam ir įdėsi žodžius į jo lūpas. Aš būsiu su tavo ir jo lūpomis ir jus pamokysiu, ką turite daryti.

16 Jis kalbės už tave tautai. Jis bus tavo lūpomis, o tu būsi jam vietoje Dievo.

17 Pasiimk šitą lazdą, su kuria darysi ženklus”.

18 Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: “Prašau, leisk man sugrįžti į Egiptą pas savo brolius ir pasižiūrėti, ar jie tebėra gyvi”. Jetras atsakė: “Eik ramybėje!”

19 Viešpats tarė Mozei Midjane: “Sugrįžk į Egiptą! Nes visi, kurie ieškojo tavo gyvybės, yra mirę”.

20 Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino juos ant asilo ir grįžo į Egiptą; ir Dievo lazdą jis pasiėmė į savo ranką.

21 Viešpats pasakė Mozei: “Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus stebuklus, kuriuos įdėjau į tavo ranką. Bet Aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neišleis tautos.

22 Sakyk faraonui: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Izraelis yra mano pirmagimis sūnus.

23 Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų’ ”.

24 Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti.

25 Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: “Tu esi mano kruvinas vyras!”

26 Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: “Kruvinas vyras dėl apipjaustymo”.

27 Viešpats tarė Aaronui: “Eik į dykumą pasitikti Mozės”. Jis ėjo ir, sutikęs jį prie Dievo kalno, pabučiavo.

28 Mozė papasakojo Aaronui visus Viešpaties, kuris jį siuntė, žodžius ir apie visus ženklus, kuriuos Jis jam įsakė daryti.

29 Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius.

30 Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos Viešpats buvo kalbėjęs Mozei, ir padarė ženklus tautos akyse.

31 Tauta patikėjo. Išgirdę, kad Viešpats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie žemai nusilenkė ir pagarbino Jį.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#7068

学习本章节

  
/10837  
  

7068. 'And they bowed, and bowed down' means humility. This is clear from the meaning of 'bowing, and bowing down as an expression of humility, dealt with in 2153, 6266. But 'bowing' is humility that is exterior and is present in those motivated by truth, whereas 'bowing down' humility that is interior and is present in those motivated by good, see 5682. The truth of this has often become apparent to me from those in the next life who are motivated by truth and those who are motivated by good. Those motivated by truth are so to speak rigid, standing upright as though they are stiff; and when they ought to humble themselves before the Divine they bend their body forwards only slightly. But those motivated by good are so to speak flexible; and when they humble themselves before the Divine they bow right down to the ground. For truth without good is utterly rigid; but when it regards good as the end in view that rigidity starts to change into flexibility. Good on the other hand is in itself flexible, and when it has truth introduced into it that truth too, because it develops into good there, becomes flexible. The reason why this happens is that truth cannot be set in its proper place in a heavenly form except by good, which means that in itself truth is inflexible. The form of heaven is utterly fluid and not at all resistant. As a consequence good, and truth with it set in its proper place, is of a similar nature, and is flexible, as has been stated.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.