¹ Anuo metu sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad skynė varpas ir valgė.

² Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per sabatą draudžiama”.

³ Jis jiems atsakė: “Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami išalkę?

⁴ Kaip jie įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams.

⁵ Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta?

⁶ Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!

⁷ Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų.

⁸ Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”.

⁹ Iš ten išėjęs, Jis atėjo į jų sinagogą.

¹⁰ Ir štai ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): “Ar leistina sabato dieną gydyti?”

¹¹ Jis jiems atsakė: “Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per sabatą įkris į duobę, nestvers ir neištrauks?

¹² O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Todėl leistina daryti gera sabato dieną”.

¹³ Tada Jis tarė žmogui: “Ištiesk ranką!” Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji.

¹⁴ Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.

¹⁵ Tai sužinojęs, Jėzus pasitraukė iš ten. Didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė,

¹⁶ bet įspėjo, kad Jo negarsintų.

¹⁷ Kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją:

¹⁸ “Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą.

¹⁹ Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso.

²⁰ Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę;

²¹ o Jo vardas teiks viltį pagonims!”

²² Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, ir šis prakalbo ir praregėjo.

²³ Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: “Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!”

²⁴ Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga”.

²⁵ Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys.

²⁶ Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė?

²⁷ Ir jeigu Aš išvarau demonus Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai.

²⁸ Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

²⁹ Argi gali kas nors įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno? Tik tada jis apiplėš jo namus.

³⁰ Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto”.

³¹ “Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas.

³² Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje.

³³ Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių.

³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

³⁵ Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga.

³⁶ Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.

³⁷ Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

³⁸ Tada kai kurie ašto žinovai ir fariziejai sakė: “Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą”.

³⁹ Jis jiems atsakė: “Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas.

⁴⁰ Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.

⁴¹ Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona.

⁴² Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas”.

⁴³ “Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.

⁴⁴ Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.

⁴⁵ Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai”.

⁴⁶ Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su Juo pasikalbėti.

⁴⁷ Tada kažkas pranešė Jam: “Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavim pasikalbėti”.

⁴⁸ Jis atsakė pranešusiam: “Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?”

⁴⁹ Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai!

⁵⁰ Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina”.

¹ It happened after these things, that God tested Abraham, and said to him, "Abraham!" He said, "Here I am."

² He said, "Now take your son, your only son, whom you love, even Isaac, and go into the land of Moriah. Offer him there for a burnt offering on one of the mountains which I will tell you of."

³ Abraham rose early in the morning, and saddled his donkey, and took two of his young men with him, and Isaac his son. He split the wood for the burnt offering, and rose up, and went to the place of which God had told him.

⁴ On the third day Abraham lifted up his eyes, and saw the place far off.

⁵ Abraham said to his young men, "Stay here with the donkey. The boy and I will go yonder. We will worship, and come back to you."

⁶ Abraham took the wood of the burnt offering and laid it on Isaac his son. He took in his hand the fire and the knife. They both went together.

⁷ Isaac spoke to Abraham his father, and said, "My father?" He said, "Here I am, my son." He said, "Here is the fire and the wood, but where is the lamb for a burnt offering?"

⁸ Abraham said, "God will provide himself the lamb for a burnt offering, my son." So they both went together.

⁹ They came to the place which God had told him of. Abraham built the altar there, and laid the wood in order, bound Isaac his son, and laid him on the altar, on the wood.

¹⁰ Abraham stretched forth his hand, and took the knife to kill his son.

¹¹ The angel of Yahweh called to him out of the sky, and said, "Abraham, Abraham!" He said, "Here I am."

¹² He said, "Don't lay your hand on the boy, neither do anything to him. For now I know that you fear God, since you have not withheld your son, your only son, from me."

¹³ Abraham lifted up his eyes, and looked, and saw that behind him was a ram caught in the thicket by his horns. Abraham went and took the ram, and offered him up for a burnt offering instead of his son.

¹⁴ Abraham called the name of that place Yahweh Will Provide. As it is said to this day, "On Yahweh's mountain, it will be provided."

¹⁵ The angel of Yahweh called to Abraham a second time out of the sky,

¹⁶ and said, "I have sworn by myself, says Yahweh, because you have done this thing, and have not withheld your son, your only son,

¹⁷ that I will bless you greatly, and I will multiply your seed greatly like the stars of the heavens, and like the sand which is on the seashore. Your seed will possess the gate of his enemies.

¹⁸ In your seed will all the nations of the earth be blessed, because you have obeyed my voice."

¹⁹ So Abraham returned to his young men, and they rose up and went together to Beersheba. Abraham lived at Beersheba.

²⁰ It happened after these things, that it was told Abraham, saying, "Behold, Milcah, she also has borne children to your brother Nahor:

²¹ Uz his firstborn, Buz his brother, Kemuel the father of Aram,

²² Chesed, Hazo, Pildash, Jidlaph, and Bethuel."

²³ Bethuel became the father of Rebekah. These eight Milcah bore to Nahor, Abraham's brother.

²⁴ His concubine, whose name was Reumah, also bore Tebah, Gaham, Tahash, and Maacah.