¹ Šeštaisiais metais, šešto mėnesio penktą dieną, kai aš sėdėjau savo namuose su Judo vyresniaisiais, Viešpaties ranka palietė mane.

² Aš pamačiau prieš save lyg žmogaus pavidalą; nuo juosmens žemyn atrodė lyg liepsnojanti ugnis, o nuo juosmens aukštyn­tarsi žėrintis gintaras.

³ Jis ištiesė ranką ir nutvėrė mane už galvos plaukų. Dvasia pakėlė mane tarp dangaus ir žemės ir nunešė mane Dievo regėjime į Jeruzalę prie vidaus kiemo vartų šiaurės pusėje, kur stovėjo pavydo stabas, kuris kėlė pavydą.

⁴ Ir ten aš pamačiau Izraelio Dievo šlovę, kaip ją buvau matęs regėjime lygumoje.

⁵ Jis man sakė: “Žmogaus sūnau, pažvelk į šiaurės pusę”. Aš žiūrėjau, ir štai prie pat aukuro, prie vartų, stovėjo pavydo stabas.

⁶ Jis man kalbėjo toliau: “Žmogaus sūnau, ar matai, ką jie daro? Izraelio namai daro dideles bjaurystes, kad Aš pasitraukčiau iš savo šventyklos. Bet apsisuk, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių!”

⁷ Jis atvedė mane prie šventyklos vartų ir parodė man sienoje skylę.

⁸ Jis liepė man: “Žmogaus sūnau, kask po siena!” Prakasęs sieną, radau duris.

⁹ Jis liepė įeiti ir pažiūrėti, kas čia vyksta.

¹⁰ Įėjęs mačiau ant sienų roplių, nešvarių gyvūnų ir Izraelio stabų piešinius.

¹¹ Prieš juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų su Jaazaniju, Šafano sūnumi. Kiekvienas laikė rankoje po smilkytuvą, iš kurių kilo aukštyn tirštas smilkalų debesis.

¹² Jis klausė: “Žmogaus sūnau, ar matai, ką Izraelio vyresnieji tamsoje daro prie stabų piešinių? Jie sako: ‘Viešpats paliko kraštą, Jis nemato mūsų’ ”.

¹³ Jis vėl man tarė: “Apsisuk, ir pamatysi dar didesnių bjaurysčių”.

¹⁴ Jis įvedė mane į Viešpaties namus pro šiaurinius vartus. Čia sėdėjo moterys ir apraudojo Tamūzą.

¹⁵ Jis tarė man: “Žmogaus sūnau, ar matai, kas čia vyksta? Apsisuk ir pamatysi bjaurysčių, didesnių už šitas”.

¹⁶ Jis įvedė mane į Viešpaties namų kiemą. Tarp Viešpaties šventyklos durų ir aukuro stovėjo maždaug dvidešimt penki vyrai, nusigręžę nuo Viešpaties šventyklos į rytus, ir garbino saulę.

¹⁷ Jis tarė: “Žmogaus sūnau, ar matai, kas čia vyksta? Ar negana to, kas yra Jude! Šitie nusikaltimai bei smurtas vėl užtrauks mano bausmę.

¹⁸ Aš išliesiu ant jų savo įtūžį, nesigailėsiu jų ir nebūsiu jiems nuolaidus. Nors jie garsiai šauksis mano pagalbos, neišklausysiu jų”.

¹ Vienuoliktaisiais metais, trečio mėnesio pirmą dieną, Viešpats kalbėjo man:

¹ Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,

² kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose aštuose,

³ apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,

⁴ šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,­Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

⁵ Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,

⁶ iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.

⁷ Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems omoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

⁸ Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.

⁹ Man liudytojas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu savo maldose,

¹⁰ prašydamas, kad Dievo valia man pavyktų kaip nors atvykti pas jus.

¹¹ Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,

¹² tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.

¹³ Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,­bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,­kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių.

¹⁴ Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems.

¹⁵ Štai kodėl mano širdį traukia ir jums omoje skelbti Evangeliją.

¹⁶ Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.

¹⁷ Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: “Teisusis gyvens tikėjimu”.

¹⁸ Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu.

¹⁹ Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.

²⁰ Jo neregimosios ypatybės­Jo amžinoji galybė ir dievystė­nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.

²¹ Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.

²² Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

²³ Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.

²⁴ Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus.

²⁵ Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen!

²⁶ Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.

²⁷ Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.

²⁸ Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.

²⁹ Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.

³⁰ Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,

³¹ neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.

³² Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.