성경

 

Genesis 15

공부

   

1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”

2 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.

3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.

4 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.

5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”

6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

7 Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.

8 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”

9 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.

10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.

11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.

12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.

13 Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.

16 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.

18 dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

19 kenitus, kenazus, kadmonitus,

20 hetitus, perizus, refajus,

21 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

   

성경

 

Išėjimas 2

공부

   

1 Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę.

2 Moteris pastojo ir pagimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gražus, slėpė jį tris mėnesius.

3 Negalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė iš papiruso nendrių nupintą krepšį, ištepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nunešusi padėjo nendryne prie upės kranto.

4 Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pamatyti, kas atsitiks.

5 Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaikščiojo upės pakraščiu. Ji pamatė nendryne pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atnešti.

6 Atidarius ją, rado verkiantį berniuką. Jai pagailo jo ir ji tarė: “Šitas yra vienas iš hebrajų kūdikių!”

7 Jo sesuo tarė faraono dukteriai: “Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?”

8 Faraono duktė jai atsakė: “Eik”. Mergaitė nuėjus pakvietė kūdikio motiną.

9 Tada Faraono duktė tarė jai: “Imk šitą kūdikį ir maitink jį! Aš mokėsiu tau už tai”. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį.

10 Berniukui paaugus, ji nunešė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: “Aš jį ištraukiau iš vandens!”

11 Kartą Mozė, jau užaugęs, išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas. Ir jis pamatė egiptietį bemušantį hebrają, vieną iš jo brolių.

12 Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis užmušė tą egiptietį ir užkasė jį smėlyje.

13 Išėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: “Kodėl muši savo artimą?”

14 Tas atsakė: “Kas tave paskyrė mūsų kunigaikščiu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir sakė: “Iš tiesų tai tapo žinoma!”

15 Faraonas, išgirdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano šalyje. Vieną dieną, sėdint jam prie šulinio,

16 midjaniečių kunigo septynios dukterys atėjusios sėmė vandenį ir pylė į lovius, norėdamos pagirdyti savo tėvo avis.

17 Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis.

18 Joms sugrįžus pas savo tėvą euelį, jis paklausė: “Kodėl šiandien taip anksti parėjote?”

19 Jos atsakė: “Vienas egiptietis mus apgynė nuo piemenų. Be to, jis sėmė vandenį ir pagirdė avis.

20 Tėvas tarė savo dukterims: “Kur jis yra? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį valgyti su mumis”.

21 Mozė sutiko gyventi pas euelį ir vedė jo dukterį Ciporą.

22 Ji pagimdė sūnų, kurį Mozė pavadino Geršomu, sakydamas: “Tapau ateivis svetimoje šalyje”.

23 Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą.

24 Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

25 Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis.

   

스웨덴보그의 저서에서

 

Arcana Coelestia #1680

해당 구절 연구하기

  
/ 10837  
  

1680. 'And also the Amorites inhabiting Hazezon-tamar' means kinds of evils derived from this. This is clear from what has just been stated and also from the representation and meaning of 'the Amorites', dealt with at verse 16 of the next chapter. As for the evils and falsities against which the Lord fought, it should be recognized that they were spirits from hell who were ruled by evils and falsities, that is, they were hells that were full of such things, hells which were infesting the human race constantly. Those in hell have but one desire, to destroy everyone; and they find nothing more pleasurable than inflicting torture on others.

[2] All spirits in the next life are distinguished as follows: Those who wish evil on others are hellish or devilish spirits, whereas those who will good to others are good and angelic spirits. A person may know whom he is among, whether among those from hell or those who are angelic, from this: If he intends evil to his neighbour, thinks nothing but evil regarding him, and when possible actually does it, and takes delight in this, he is among spirits from hell and also becomes one himself in the next life. The person however who intends good to his neighbour, thinks nothing but good regarding him, and when possible actually does it, is among angelic spirits, and also becomes an angel in the next life. This is how one spirit is to be distinguished from another; so let the individual examine himself in this way to discover what he himself is really like.

[3] Refraining from evil when one is unable to do it or when one dare not do it amounts in the end to nothing; and doing good for selfish reasons also amounts to nothing. These are external considerations that are taken away in the next life. There it is a person's thought and intention that determine what he is. There are many spirits who because they were accustomed to do so in the world are able to speak virtuously, but it is discerned in an instant whether their mind or intention is in agreement with what they say. If it is not, a person is cast away among spirits in hell who are of his own genus and species.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.