La Bibbia

 

Genesis 31

Studio

   

1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.

2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

3 Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”

4 Jokūbas pasišaukė achelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

5 ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”

14 Tada achelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada achelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

26 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”

31 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad achelė buvo pavogusi dievukus.

33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į achelės palapinę.

34 Bet achelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

35 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

40 dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.

43 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”

45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

48 Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

49 ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.

51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

   

Dalle opere di Swedenborg

 

Arcana Coelestia #4217

Studia questo passo

  
/ 10837  
  

4217. And Laban departed and returned to his place. That this signifies the end of the representation by Laban, is evident from the signification of “returning to his place,” as being to return to the former state. (That “place” is state, see above, n. 2625, 2837, 3356, 3387, 3404.) Consequently by these words is signified the end of the representation by Laban. From all that has been shown it may be seen that all things in the Word both in general and particular contain interior things, and that the interior things are of such a nature as to be adapted to the perception of the angels who are with man. For example: when “bread” is mentioned in the Word, the angels become aware not of material but of spiritual bread; thus instead of bread they perceive the Lord, who is the Bread of life, as He Himself teaches in John 6:33, 35.

And because they perceive the Lord, they perceive what is from the Lord, thus His love toward the universal human race; and they then perceive at the same time man’s reciprocal love to the Lord; for these two things cohere in one idea of thought and affection.

[2] Not unlike this are the thoughts of the man who is in a holy state when receiving the bread of the Holy Supper; for he then thinks not of bread, but of the Lord and His mercy, and of what is of love to Him and of charity toward the neighbor, because he thinks of repentance and amendment of life; but this with variety according to the holiness in which he is, not only as to his thought, but also as to his affection. From this it is manifest that “bread” as mentioned in the Word suggests to the angels no idea of bread, but the idea of love, together with innumerable things that are of love. It is the same with “wine,” which when read of in the Word, and also when received in the Holy Supper, suggests to the angels no thought of wine, but of charity toward the neighbor. This being the case, and as in this way there is a connection of man with heaven, and through heaven with the Lord, the bread and wine have become symbols, and unite the man who is in holiness of life with heaven, and through heaven with the Lord.

[3] The same is the case with everything in the Word, and therefore the Word is a medium uniting man with the Lord; and unless there were such a uniting medium, heaven could not inflow with man; for without a medium there would be no unition, but heaven would remove itself away from man; and if this were removed, no one could any longer be led to good, not even to corporeal and worldly good; but all bonds whatever, even those which are external, would be broken. For the Lord rules the man who is in good by means of internal bonds, which are of conscience; but one who is in evil by external bonds alone; and if these should be broken, every such man would become insane; even as is the man who is without fear of the law, without fear for his life, and without fear of the loss of honor and gain, and thus of reputation-for these are the external bonds-and so the human race would perish. From all this it may be seen why the Word exists, and what the character of the Word is. (That the church of the Lord where the Word is, is like the heart and the lungs, and that the church of the Lord where the Word is not, is like the rest of the viscera which live from the heart and the lungs, may be seen above, n. 637, 931, 2054, 2853)

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.