La Bibbia

 

Ezekielis 23

Studio

   

1 Viešpats kalbėjo man:

2 “Žmogaus sūnau, buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys.

3 Jos paleistuvavo jau savo jaunystėje Egipte.

4 Vyresnioji buvo vardu Ohola ir jos sesuo Oholiba. Jos buvo mano ir pagimdė sūnų bei dukterų. Ohola­tai Samarija, o Oholiba­tai Jeruzalė.

5 Ohola buvo man neištikima. Ji geidė savo meilužių, kaimynystėje gyvenančių asirų.

6 Jie buvo apsirengę mėlynai, vadai ir kunigaikščiai, jauni, gražūs vyrai, raiteliai, jojantys ant savo žirgų.

7 Ji paleistuvavo su jais, su rinktiniais asirais ir visais, kurių ji geidė. Jų stabais ji suteršė save.

8 Ji nesiliovė paleistuvavusi ir su egiptiečiais, savo jaunystės meilužiais.

9 Todėl Aš atidaviau ją jos meilužiams asirams, kurių ji geidė.

10 Jie atidengė jos nuogumą, paėmė jos sūnus bei dukteris, o ją pačią nužudė kardu. Ji tapo priežodis tarp moterų, kai jie įvykdė jai teismą.

11 Jos sesuo Oholiba visa tai matė, tačiau gašlumu ir paleistuvystėmis pralenkė net savo seserį.

12 Ji geidė savo kaimynų asirų, vadų ir kunigaikščių, išsipusčiusių raitelių, gražių, jaunų vyrų.

13 Aš mačiau, kad ji suteršė save; jos abi ėjo vienu keliu.

14 Ji daugino savo paleistuvystes, nes kai pamatė sienoje nupieštus vyrų paveikslus, raudona spalva nupieštus atvaizdus chaldėjų,

15 susijuosusių strėnas diržais, ant galvų užsidėjusių margus turbanus, atrodančių kaip Babilono kunigaikščiai, kilę iš Chaldėjos,

16 ji ėmė geisti jų ir siuntė pasiuntinių į Chaldėją.

17 Babiloniečiai atėjo į jos meilės guolį ir suteršė ją savo paleistuvystėmis. Suteršta ji pasitraukė nuo jų.

18 Ji neslėpė savo paleistuvysčių ir atidengė savo nuogumą. Tada Aš pasitraukiau nuo jos, kaip buvau pasitraukęs nuo jos sesers.

19 Bet ji daugino savo paleistuvystes, prisimindama jaunystės dienas, kai ji buvo paleistuvė Egipto žemėje.

20 Ji geidė savo meilužių, kurių kūnai kaip asilų kūnai ir sėklos plūdimas kaip arklių.

21 Tu prisiminei savo jaunystės ištvirkimą, kai egiptiečiai glamonėjo tavo jaunas krūtis.

22 Todėl, Oholiba, taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš pakelsiu prieš tave tavo meilužius, nuo kurių tu nusisukai, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių:

23 babiloniečius, chaldėjus, Pekodą, Šoją, Koją ir asirus­gražius, jaunus vyrus, vadus ir kunigaikščius, valdytojus ir žymius žmones, visus raitus ant žirgų.

24 Daugybė ginkluotų pulkų ateis su kovos vežimais ir žirgais, apstatys tave iš visų pusių didžiaisiais ir mažaisiais skydais bei šalmais. Aš atiduosiu tave jų teismui. Jie teis tave pagal savo nuostatus.

25 Aš nukreipsiu prieš tave savo pavydą, ir jie žiauriai pasielgs su tavimi: nupjaus tau nosį bei ausis, likusius išžudys kardu, išplėš tavo sūnus bei dukteris ir sudegins, kas liks.

26 Jie nuplėš tau drabužius ir atims brangenybes.

27 Taip aš padarysiu galą tavo ištvirkavimui su egiptiečiais. Tu nebenorėsi daugiau egiptiečių nei matyti, nei jų prisiminti.

28 Aš atiduosiu tave į rankas tų, kurių tu nekenti, nuo kurių tu pasitraukei.

29 Jie pasielgs su tavimi labai žiauriai, išplėš visą turtą ir paliks tave pliką bei nuogą. Taip bus apnuogintas tavo pasileidimas ir ištvirkavimas.

30 Tai padarysiu tau dėl tavo paleistuvavimo su tautomis, kurių stabais tu susitepei.

31 Tu ėjai savo sesers keliu, todėl jos taurę įduosiu į tavo rankas.

32 Tu gersi savo sesers taurę, gilią ir didelę, iš tavęs tyčiosis ir niekins tave, nes joje daug telpa.

33 Tu pasigersi ir būsi pilna skausmų. Taurė skausmo ir naikinimo, tavo sesers Samarijos taurė.

34 Išgersi ją iki dugno, šukes nulaižysi ir draskysi savo krūtis, nes Aš tai pasakiau,­sako Viešpats Dievas.­

35 Kadangi mane užmiršai ir atgręžei man nugarą, tai kentėk savo ištvirkavimą ir paleistuvystę’ ”.

36 Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, ar tu neteisi Oholos ir Oholibos? Primink joms jų bjaurystes!

37 Jos svetimavo ir savo rankas sutepė nekaltu krauju. Jos svetimavo su stabais ir aukojo jiems vaikus, kuriuos man pagimdė!

38 Tą pačią dieną jos sutepė mano šventyklą ir nesilaikė sabatų.

39 Tą pačią dieną, kai jos aukojo vaikus stabams, jos ėjo į mano šventyklą ir tuo sutepė ją.

40 Be to, tu siuntei pasiuntinius ir kvietei vyrus iš toli. Dėl jų prauseisi, dažeisi akis ir puošeisi brangenybėmis.

41 Atsisėdai ant brangaus gulto; padengei stalus, ant jų padėjai mano smilkalų ir aliejaus.

42 Nerūpestingos minios balsai buvo girdimi joje, ir kartu su žmonėmis iš minios buvo atvesti sebiečiai iš dykumos, kurie dėjo apyrankes ant jų rankų ir puošnias karūnas ant jų galvų.

43 Tada tariau apie tą seną svetimautoją: ‘Ar jie ir dabar paleistuvaus su ja?’

44 Bet jie eidavo pas ją, kaip įeinama pas paleistuvę. Taip jie įeidavo pas Oholą ir Oholibą, gašlias moteris.

45 Bet teisūs vyrai teis jas kaip svetimautojas ir žudikes, nes jos svetimavo ir kraujas yra ant jų rankų.

46 Nes taip sako Viešpats: ‘Ar atvesiu prieš jas minią ir atiduosiu jas sunaikinti ir apiplėšti.

47 Minia užmuš jas akmenimis ir sukapos kardu, jų sūnus ir dukteris nužudys ir jų namus sudegins.

48 Taip Aš padarysiu galą paleistuvystei krašte, kad visos moterys pasimokytų ir neištvirkautų kaip jūs.

49 Jūsų paleistuvystė kris ant jūsų galvų, jūs kentėsite už nuodėmes su savo stabais. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats Dievas’ ”.

   

Dalle opere di Swedenborg

 

Apocalypse Revealed #504

Studia questo passo

  
/ 962  
  

504. Where also our Lord was crucified. This symbolizes a failure to acknowledge the Lord's Divine humanity, and thus a state in which He is rejected.

It is a saying in the church that people who blaspheme the Lord, crucify Him, and that so, too, do those who, like the Jews, deny that He is the Son of God.

People who deny that the Lord's humanity is Divine are like Jews because everyone views the Lord as a person, and anyone who views His humanity as on par with the humanity of any other person is incapable then of thinking of His Divinity, no matter how often this is called the Son of God, born from eternity, coequal with the Divinity of the Father. When he is told this or hears it read, it penetrates his hearing, indeed, but not at the same time his belief, since he thinks of the Lord as being a material person like any other man, retaining the same properties of the flesh. And because he then sets the Lord's Divinity aside and pays it no attention, he is therefore in the same state as he would be if he denied it; for he denies that the Lord's humanity is the Son of God, even as the Jews did also, for which reason they crucified Him. That the Lord's humanity is nevertheless the Son of God is something plainly said in Luke 1:32, 35, Matthew 3:16-17, and elsewhere.

[2] It is apparent from this why people in the church turn directly to God the Father, and many also to the Holy Spirit, and rarely anyone directly to the Lord.

Since the Jews crucified the Lord owing to their denial that He was the Messiah, the Son of God, therefore their Jerusalem is also called Sodom (Isaiah 3:9, Jeremiah 23:14, Ezekiel 16:46, 48). And the Lord says,

On the day that Lot went out of Sodom it rained fire and brimstone from heaven and destroyed them all. Even so will it be in the day when the Son of Man is revealed. (Luke 17:29-30)

What the fire and brimstone are may be seen in no. 452, 494.

  
/ 962  
  

Many thanks to the General Church of the New Jerusalem, and to Rev. N.B. Rogers, translator, for the permission to use this translation.