¹ “Jei kas pavagia jautį ar avį ir jį papjauna ar parduoda, jis sugrąžins penkis jaučius už jautį ir keturias avis už avį.

² Jei kas užklumpa vagį besilaužiantį ir suduoda jam taip, kad tas numiršta, jis nebaudžiamas už pralietą kraują.

³ Jei jis tai padarytų dienos metu, jis kaltinamas už pralietą kraują. Vagis privalo viską atlyginti. Jei jis nieko neturi, jį parduosite už vagystę.

⁴ Jei pas jį randamas dar gyvas pavogtas jautis ar avis, jis atlygins dvigubai.

⁵ Jei kas nugano lauką ar vynuogyną ir leidžia savo gyvulius ganytis svetimame lauke, tas privalo atlyginti geriausiu, kas yra jo paties lauke ar vynuogyne.

⁶ Jei ugnis išsiplečia ir apima erškėčius, ir sudega sustatyti pėdai ar tebeaugantys javai lauke, tai tas, kuris užkūrė ugnį, atlygina visą nuostolį.

⁷ Jei kas paveda savo artimui saugoti pinigus ar kitokius daiktus ir jie pavagiami iš jo namų, tai, suradus vagį, jis privalo dvigubai atlyginti.

⁸ Jei vagies nesuranda, namų savininką atvesite pas teisėjus, kad ištirtų, ar jis nepridėjo rankos prie savo artimo nuosavybės.

⁹ Kai kyla ginčas dėl nuosavybės: jaučio, asilo, avies, apsiausto ar dėl bet kokio kito pamesto daikto, apie kurį kitas tvirtina, kad tai jo,­abu privalo ateiti pas teisėjus. Kuris kaltas, privalo dvigubai atlyginti savo artimui.

¹⁰ Jei kas paveda savo artimui saugoti asilą, jautį, avį ar bet kokį gyvulį ir tas, niekam nematant, pastimpa, susižeidžia ar nuvaromas,

¹¹ tas, kuris saugojo, turi prisiekti prieš Viešpatį, kad nepridėjo rankos prie artimo nuosavybės. Tada savininkas privalo sutikti su tuo ir jis neturės atlyginti nuostolio.

¹² O jei bus pavogta iš jo, jis atlygins savininkui.

¹³ Jei gyvulį sudrasko žvėrys, jis privalo liekanas atgabenti įrodymui ir jam nereikės atlyginti už tai, kas sudraskyta.

¹⁴ Jei kas pasiskolina iš savo artimo ir tai sugadinama ar pastimpa, kai savininko nėra šalia, tai jis privalo atlyginti nuostolį.

¹⁵ Jei savininkas buvo šalia, atlyginti nereikia. Jei buvo išnuomota, reikia sumokėti tik už nuomą.

¹⁶ Jei kas suvedžioja mergaitę dar nesužadėtą, jis privalo ją vesti ir duoti jai kraitį.

¹⁷ Jei jos tėvas nesutinka jos išleisti už jo, tai jis sumokės tiek pinigų, kiek mokama kraičiui mergaitei.

¹⁸ Būrėjams neleisi gyviems išlikti.

¹⁹ Kas santykiauja su gyvuliu, turi būti baudžiamas mirtimi.

²⁰ Kas aukoja kitiems dievams, o ne Viešpačiui, turi būti sunaikintas.

²¹ Ateivio neskriausi ir nespausi, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto šalyje.

²² Neskriauskite našlės ar našlaičio.

²³ Jei juos skriausi ir jie šauksis mano pagalbos, Aš tikrai išklausysiu jų šauksmą.

²⁴ Tada savo rūstybėje išžudysiu jus kardu: jūsų žmonos liks našlėmis ir vaikai našlaičiais.

²⁵ Jei paskolinsi pinigų mano tautos beturčiui, gyvenančiam šalia tavęs, nepasidaryk lupikas ir neapkrauk jo palūkanomis.

²⁶ Jei paimsi kaip užstatą savo artimo apsiaustą, privalai jam grąžinti jį iki saulės laidos.

²⁷ Nes tai yra jo vienintelis apsiaustas kūnui pridengti. Kuo kitu jis apsidengs miegodamas? Ir kai jis šauksis manęs, išklausysiu, nes esu gailestingas.

²⁸ Nekalbėk pikta prieš tautos teisėjus ir nekeik tautos vadovo.

²⁹ Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Pirmagimį savo sūnų atiduosi man.

³⁰ Taip pat pasielgsi su savo jaučiais ir avimis. Septynias dienas jis pasiliks prie savo motinos, aštuntąją dieną atiduosi jį man.

³¹ Jūs būsite šventi žmonės man, ir žvėries sudraskyto gyvulio nevalgysite; šuniui jį numeskite”.

¹ Skvarbiu žvilgsniu permetęs sinedrioną, Paulius prabilo: “Vyrai broliai! Iki šios dienos elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine”.

² Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė šalia stovintiesiems smogti jam per burną.

³ Tuomet Paulius jam tarė: “Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?”

⁴ Šalia esantys tarė: “Tu keiki vyriausiąjį Dievo kunigą?!”

⁵ Paulius atsiliepė: “Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui’ ”.

⁶ Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita­fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: “Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!”

⁷ Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.

⁸ Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta.

⁹ Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės ašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: “Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!”

¹⁰ Įsisiautėjus smarkiam ginčui, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.

¹¹ Kitą naktį šalia jo stojo Viešpats ir tarė: “Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir omoje”.

¹² Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių.

¹³ Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių.

¹⁴ Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių.

¹⁵ Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje”.

¹⁶ Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui.

¹⁷ Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”.

¹⁸ Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”.

¹⁹ Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?”

²⁰ Tas atsakė: “Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą.

²¹ Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”.

²² Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: “Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei”.

²³ Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas pasakė: “Nuo trečios valandos nakties laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją du šimtus kareivių, septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų.

²⁴ Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių saugiai nugabentų pas valdytoją Feliksą”.

²⁵ Ir jis parašė tokio turinio laišką:

²⁶ “Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

²⁷ Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš, atėjęs su kareiviais, jį išgelbėjau, sužinojęs esant omos pilietį.

²⁸ Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau jį į jų sinedrioną.

²⁹ adau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu.

³⁰ Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas”.

³¹ Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę.

³² ytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines.

³³ Anie, atvykę į Cezarėją, įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių.

³⁴ Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos tas esąs. Sužinojęs, kad iš Kilikijos,

³⁵ jis pasakė: “Aš tave išklausysiu, kai atvyks tavo kaltintojai”. Ir liepė jį saugoti Erodo pretorijuje.