¹ Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.

² Dovydas paskirstė karius į tris dalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajias, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: “Aš eisiu su jumis”.

³ Žmonės atsakė: “Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto”.

⁴ Karalius jiems atsakė: “Darysiu, kas jums atrodo geriausia”. Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo šimtais ir tūkstančiais.

⁵ Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: “Saugokite mano vaiką Abšalomą!” Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams.

⁶ Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške.

⁷ Izraelio žmonės buvo nugalėti Dovydo tarnų, ir buvo nužudyta tą dieną dvidešimt tūkstančių vyrų.

⁸ Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške žuvo daugiau žmonių, negu nuo kardo.

⁹ Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo po dideliu ąžuolu, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo.

¹⁰ Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: “Aš mačiau Abšalomą, kabantį ąžuole”.

¹¹ Joabas jam tarė: “Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą”.

¹² Vyras atsakė Joabui: “Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Kas bebūtų, saugokite mano sūnų Abšalomą’.

¹³ Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybė būtų pavojuje, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane”.

¹⁴ Joabas tarė: “Aš negaišiu čia su tavimi”. Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole.

¹⁵ Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą.

¹⁶ Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė.

¹⁷ Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines.

¹⁸ Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: “Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą”. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.

¹⁹ Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: “Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams”.

²⁰ Joabas atsakė jam: “Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus”.

²¹ Joabas įsakė Kušui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušas nusilenkė Joabui ir nubėgo.

²² Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabą: “Kas bebūtų, leisk man bėgti paskui Kušą”. Joabas tarė: “Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios”.

²³ Bet Ahimaacas tarė: “Kas bebūtų, aš bėgsiu”. Joabas jam atsakė: “Bėk!” Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė Kušą.

²⁴ Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, o sargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Jis, pakėlęs akis, pamatė bėgantį vieną vyrą.

²⁵ Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: “Jei jis vienas, tai su žinia”. O tas vis artėjo.

²⁶ Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartininkui: “Štai kitas vyras atbėga!” Karalius tarė: “Ir šitas atneša žinią”.

²⁷ Sargybinis tarė: “Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas”. Karalius atsiliepė: “Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią”.

²⁸ Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: “ amybė tau!” Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: “Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau”.

²⁹ Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Ahimaacas atsakė: “Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko”.

³⁰ Karalius įsakė: “Pasitrauk ir atsistok čia”. Jis pasitraukė ir stovėjo.

³¹ Atbėgo ir Kušas. Jis tarė: “Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo”.

³² Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Kušas atsakė: “Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui”.

³³ Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: “Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!”

¹ It happened after these things, that the butler of the king of Egypt and his baker offended their lord, the king of Egypt.

² Pharaoh was angry with his two officers, the chief cupbearer and the chief baker.

³ He put them in custody in the house of the captain of the guard, into the prison, the place where Joseph was bound.

⁴ The captain of the guard assigned them to Joseph, and he took care of them. They stayed in prison many days.

⁵ They both dreamed a dream, each man his dream, in one night, each man according to the interpretation of his dream, the cupbearer and the baker of the king of Egypt, who were bound in the prison.

⁶ Joseph came in to them in the morning, and saw them, and saw that they were sad.

⁷ He asked Pharaoh's officers who were with him in custody in his master's house, saying, "Why do you look so sad today?"

⁸ They said to him, "We have dreamed a dream, and there is no one who can interpret it." Joseph said to them, "Don't interpretations belong to God? Please tell it to me."

⁹ The chief cupbearer told his dream to Joseph, and said to him, "In my dream, behold, a vine was in front of me,

¹⁰ and in the vine were three branches. It was as though it budded, its blossoms shot forth, and its clusters brought forth ripe grapes.

¹¹ Pharaoh's cup was in my hand; and I took the grapes, and pressed them into Pharaoh's cup, and I gave the cup into Pharaoh's hand."

¹² Joseph said to him, "This is its interpretation: the three branches are three days.

¹³ Within three more days, Pharaoh will lift up your head, and restore you to your office. You will give Pharaoh's cup into his hand, the way you did when you were his cupbearer.

¹⁴ But remember me when it will be well with you, and please show kindness to me, and make mention of me to Pharaoh, and bring me out of this house.

¹⁵ For indeed, I was stolen away out of the land of the Hebrews, and here also have I done nothing that they should put me into the dungeon."

¹⁶ When the chief baker saw that the interpretation was good, he said to Joseph, "I also was in my dream, and behold, three baskets of white bread were on my head.

¹⁷ In the uppermost basket there was all kinds of baked food for Pharaoh, and the birds ate them out of the basket on my head."

¹⁸ Joseph answered, "This is its interpretation. The three baskets are three days.

¹⁹ Within three more days, Pharaoh will lift up your head from off you, and will hang you on a tree; and the birds will eat your flesh from off you."

²⁰ It happened the third day, which was Pharaoh's birthday, that he made a feast for all his servants, and he lifted up the head of the chief cupbearer and the head of the chief baker among his servants.

²¹ He restored the chief cupbearer to his position again, and he gave the cup into Pharaoh's hand;

²² but he hanged the chief baker, as Joseph had interpreted to them.

²³ Yet the chief cupbearer didn't remember Joseph, but forgot him.