¹ Aš tariau: “Klausykite jūs, Jokūbo vadai, Izraelio namų kunigaikščiai! Ar ne jūsų reikalas žinoti, kas teisinga?

² Tačiau jūs nekenčiate gero, o mylite pikta; nulupate odą nuo mano žmonių ir mėsą nuo jų kaulų.

³ Jūs ėdate mano tautos kūną, nulupate jiems odą, sulaužote jų kaulus, sukapojate į gabalus kaip puodui, kaip mėsą katilui”.

⁴ Tada jie šauksis Viešpaties, bet Jis neatsakys jiems. Jis paslėps savo veidą nuo jų, nes jie elgėsi piktai.

⁵ Taip sako Viešpats apie pranašus, kurie suvedžioja mano tautą: “Jei jie turi ką kramtyti dantimis, jie šaukia: ‘Taika!’, o tiems, kurie jiems nieko neduoda, jie skelbia karą.

⁶ Todėl jums užeis naktis, kad neturėtumėte regėjimų, ir tamsa, kad negalėtumėte burti. Saulė nusileis pranašams, jų dienos aptems.

⁷ Tada regėtojai bus sugėdinti ir būrėjai užsičiaups, nes nebus atsakymo iš Dievo”.

⁸ Tačiau aš esu pilnas jėgos iš Viešpaties dvasios, teisybės bei drąsos skelbti Jokūbui jo nusikaltimą ir Izraeliui jo nuodėmę.

⁹ Klausykite, Jokūbo namų vadai, Izraelio namų kunigaikščiai, kurie paminate teisingumą ir iškraipote tiesą,

¹⁰ kurie statote Sioną krauju ir Jeruzalę neteisybe!

¹¹ Jos vadai teisia už kyšius, kunigai moko už atlyginimą, pranašai pranašauja už pinigus, tačiau jie remiasi Viešpačiu, sakydami: “Argi Viešpaties nėra tarp mūsų? Nelaimė mūsų neužklups!”

¹² Dėl jūsų kaltės Sionas bus ariamas laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.

¹ Libane, atidaryk savo vartus, ir ugnis tesuėda tavo kedrus!

² Verk, kiparise, nes kedras krito, didingi medžiai sunaikinti! Verkite Bašano ąžuolai, nes iškirsta neįžengiamoji giria!

³ Klausyk­piemenų šauksmas! Sunaikintas jų išdidumas. Klausyk! Tai jaunų liūtų riaumojimas, nes sunaikinta Jordano didybė.

⁴ Viešpats, mano Dievas, man kalbėjo: “Ganyk pjovimui skirtas avis.

⁵ Pirkliai nesigailėdami pjauna jas. Pirkliai džiaugiasi, nes pralobo. Jų ganytojai taip pat nesigaili jų.

⁶ Aš irgi nebesigailėsiu krašto gyventojų. Aš pats atiduosiu kiekvieną į jo valdovo rankas; jie naikins šalį, o Aš jų negelbėsiu”.

⁷ Taip aš pradėjau ganyti pjovimui skirtas avis. Aš paėmiau dvi lazdeles: vieną pavadinau Malone, o kitą­Sąjunga.

⁸ Per vieną mėnesį aš atleidau tris piemenis. Mano siela bjaurėjosi jais ir jie bjaurėjosi manimi.

⁹ Tada tariau: “Nebeganysiu jūsų. Kuri miršta, temiršta, kuri pražūva, tepražūva, o kurios išlieka, tegul ėda viena kitą!”

¹⁰ Aš ėmiau lazdą Malonę ir ją sulaužiau, kad panaikinčiau savo sandorą su visomis tautomis.

¹¹ Tą pačią dieną ji buvo panaikinta. Avių pirkliai, kurie stebėjo mane, suprato, kad tai buvo Viešpaties žodis.

¹² Aš jiems tariau: “Jei jums atrodo teisinga, užmokėkite man, o jei ne­nemokėkite!” Jie pasvėrė mano užmokestį­trisdešimt sidabrinių.

¹³ Viešpats tarė man: “Mesk juos į šventyklos iždą, tą aukštą kainą, kuria jie mane įvertino!” Aš įmečiau tuos trisdešimt sidabrinių į šventyklos iždą.

¹⁴ Po to sulaužiau antrąją lazdą Sąjungą ir tuo nutraukiau brolystę tarp Judo ir Izraelio.

¹⁵ Viešpats tarė man: “Imk dar kartą kvailo ganytojo reikmenis.

¹⁶ Aš paskiriu krašte ganytoją, kuris paklydusia nesirūpins, žūstančios neieškos, sužeistos negydys ir sveikos neganys, tik ės riebiųjų mėsą ir jų nagus nuplėš.

¹⁷ Vargas blogam ganytojui, kuris palieka avis! Kardas jo rankai ir dešinei akiai. Jo ranka nudžius ir dešinioji akis apaks!”