¹ Mozė ganė savo uošvio, midjaniečių kunigo Jetro, avis. Kartą jis buvo nusivaręs avis už dykumos, prie Dievo kalno Horebo.

² Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį.

³ Mozė pasakė: “Eisiu ir pažiūrėsiu į šį didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?”

⁴ Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: “Moze! Moze!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”

⁵ Jis sakė: “Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė!

⁶ Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

⁷ Viešpats tarė: “Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jų prižiūrėtojų. Aš žinau jos sielvartą.

⁸ Aš nužengiau jos išvaduoti iš egiptiečių rankos ir išvesti jos iš tos šalies į gerą ir plačią šalį, plūstančią pienu ir medumi: į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę.

⁹ Izraelio vaikų šauksmas pasiekė mane. Aš mačiau jų priespaudą, kaip egiptiečiai juos engė.

¹⁰ Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!”

¹¹ Mozė atsakė Dievui: “Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?”

¹² Dievas atsakė: “Aš būsiu su tavimi! Štai ženklas, kad Aš tave siunčiu: kai išvesi tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno”.

¹³ Mozė klausė Dievo: “Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?”

¹⁴ Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KU IS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ”.

¹⁵ Dievas dar kalbėjo Mozei: “Šitaip sakyk izraelitams: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per amžius ir taip mane vadinsite per kartų kartas.

¹⁶ Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, man pasirodė ir kalbėjo: ‘Aš aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte.

¹⁷ Aš išvesiu jus iš Egipto vargo į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę, plūstančią pienu ir medumi’.

¹⁸ Jie klausys tavo balso. Tu su Izraelio vyresniaisiais nueisite pas Egipto karalių ir jam sakysite: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mus pašaukė, ir dabar prašome: leisk mums tris dienas keliauti į dykumą, aukoti Viešpačiui, savo Dievui’.

¹⁹ Aš žinau, kad Egipto karalius neišleis jūsų, jei nebus priverstas galingos rankos.

²⁰ Aš ištiesiu savo ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo stebuklais, kuriuos darysiu jų tarpe. Po to jis išleis jus.

²¹ Ir suteiksiu šiai tautai malonę egiptiečių akyse, kad jūs neišeisite tuščiomis rankomis.

²² Kiekviena moteris paprašys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabužių; juos uždėsite ant savo sūnų ir dukterų ir taip išsinešite egiptiečių turtus”.

¹ Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir ašto žinovų su vyresniaisiais

² ir klausė Jį: “Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?”

³ Jis jiems tarė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:

⁴ ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?”

⁵ Jie svarstė tarpusavyje: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

⁶ O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”.

⁷ Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

⁸ Tada Jėzus jiems tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

⁹ Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.

¹⁰ Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.

¹¹ Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.

¹² Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.

¹³ Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’

¹⁴ Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.

¹⁵ Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?

¹⁶ Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems”. Tai girdėjusieji tarė: “Tenebūna šitaip!”

¹⁷ Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: “O ką reiškia ašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’

¹⁸ Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

¹⁹ Aukštieji kunigai ir ašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

²⁰ Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.

²¹ Taigi jie klausė Jį: “Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.

²² Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?”

²³ Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: “Kodėl spendžiate man pinkles?

²⁴ Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.

²⁵ Tada Jis jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

²⁶ Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.

²⁷ Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:

²⁸ “Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

²⁹ Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.

³⁰ Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.

³¹ Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.

³² Po jų visų numirė ir ta moteris.

³³ Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!”

³⁴ Jėzus jiems atsakė: “Šio pasaulio vaikai veda ir teka,

³⁵ o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.

³⁶ Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

³⁷ O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.

³⁸ Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena”.

³⁹ Tada kai kurie ašto žinovai atsiliepė: “Mokytojau, Tu gerai pasakei!”

⁴⁰ Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.

⁴¹ Jis paklausė jų: “Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?

⁴² Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,

⁴³ kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴⁴ Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁵ Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:

⁴⁶ “Saugokitės ašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.

⁴⁷ Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.