Библия

 

Skaičiai 32

Учиться

   

1 ubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių. Jie matė Jazero ir Gileado žemes, tinkamas gyvuliams auginti.

2 Atėję pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų kunigaikščius, jie tarė:

3 “Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės,

4 kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių.

5 Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną”.

6 Mozė jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite?

7 Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė?

8 Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą.

9 Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo.

10 Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė:

11 ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo,

12 išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’.

13 Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui.

14 Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį.

15 Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą”.

16 Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus;

17 mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų.

18 Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį,

19 nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano”.

20 Mozė jiems atsakė: “Jei taip darysite ir stosite į kovą Viešpaties akivaizdoje,

21 ir visi karui tinkami vyrai apsiginklavę pereis Jordaną, iki priešas bus nugalėtas

22 ir visa žemė bus paimta, tuomet nenusikalsite nei Viešpačiui, nei Izraeliui ir ši žemė bus jūsų Viešpaties akivaizdoje.

23 Jei nedarysite, ką sakote, tai nusidėsite Viešpačiui ir žinokite, kad būsite nubausti.

24 Taigi statykite miestus savo vaikams, tvartus avims bei galvijams ir įvykdykite, ką pažadėjote”.

25 Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia.

26 Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose,

27 mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”.

28 Mozė įsakė kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų giminių vadams:

29 “Jei gaditai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą.

30 Jei nenorės eiti kartu su jumis apsiginklavę į Kanaano žemę, tegul pasilieka tarp jūsų”.

31 Gaditai ir rubenai atsakė: “Kaip Viešpats įsakė savo tarnams, taip mes darysime.

32 Mes eisime apsiginklavę Viešpaties akivaizdoje įs Kanaano žemę, kad gautume dalį šiapus Jordano”.

33 Mozė davė gaditams ir rubenams bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo karalysčių žemes su jų miestais.

34 Gaditai atstatė sutvirtintus Dibono, Ataroto, Aroero,

35 Atroto, Šofano, Jazero, Jogbohos,

36 Bet Nimros, Bet Harano miestus ir pastatė savo galvijams tvartus.

37 ubenai atstatė Hešboną, Elealę, Kirjataimą,

38 Neboją, Baal Meoną ir Sibmą, pakeisdami jų vardus.

39 Manaso sūnaus Machyro sūnūs patraukė į Gileadą ir jį užėmė, išvydami jo gyventojus amoritus.

40 Mozė davė Gileado žemes Manaso sūnui Machyrui, kuris ten apsigyveno.

41 O Manaso sūnus Jayras nuėjęs užėmė krašto miestelius ir juos pavadino Havot Jayru.

42 Taip pat Nobachas nuėjęs užėmė Kenatą su jo kaimais ir jį pavadino savo vardu­Nobachas.

   

Комментарий

 

Explanation of Numbers 32

Написано Henry MacLagan

Verses 1-4. The perception of the natural man from the Lord or the perception of those who are in faith and good works in the external church, that various truths, which have been applied to selfish purposes, are to be rendered useful to the man of the church.

Verse 5. They perceive also that the delights of the external man are to be kept distinct from those of the internal man.

Verses 6-15. But Divine Truth teaches that the spiritual man cannot engage successfully in temptation without the co-operation of the natural man; that the separated natural man hinders and opposes the progress of the spiritual towards the heavenly life, either causing a long series of temptations, or condemnations and vastation, and that therefore a caution is necessary to the natural man who desires to enjoy his own peculiar delights.

Verses 16-32. But the new natural man is willing to co-operate with the spiritual man in the subjugation of evil, while still desiring to live his own life distinctly; and this is agreeable to Divine Truth, to Divine Good, and to the primary truths of the church.

Verses 33-38. And hence it actually happens that those who are in good works, and those who are in faith, in the external church come into the possession of the natural powers establishing themselves in doctrines of good and truth according te their requirements.

Verses 39-42. And hence, too, it follows that the new will of good is firmly established in the inmost of the natural man; the general evil principle being expelled; the interior natural is enlightened and confirmed in Divine Truths; and even the sensual man shares in the purification.