La Biblia

 

Matas 15

Estudio

   

1 Tuomet prie Jėzaus priėjo ašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė:

2 “Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”.

3 Jis, atsakydamas jiems, tarė: “O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?!

4 Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’

5 O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:­Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui­

6 tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.

7 Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:

8 ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.

9 Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.

10 Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite!

11 Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”.

12 Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?”

13 Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.

14 Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.

15 Tuomet Petras paprašė Jo: “Išaiškink mums tą palyginimą”.

16 Jėzus atsakė: “Ar ir jūs dar nesuprantate?!

17 Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?

18 O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.

19 Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.

20 Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia”.

21 Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.

22 Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!”

23 Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: “Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!”

24 Bet Jis atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”.

25 Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėk man!”

26 Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.

27 O ji atsiliepė: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo”.

28 Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

29 Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.

30 Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.

31 Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.

32 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”.

33 Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?”

34 Jėzus paklausė jų: “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepalus ir kelias žuveles”.

35 Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės.

36 Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai.

37 Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių.

38 O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.

39 Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.

   

De obras de Swedenborg

 

Arcana Coelestia #10131

Estudiar este pasaje

  
/ 10837  
  

10131. 'And this is what you shall offer on the altar' means that which has regard in general to reception of the Lord in heaven and in the Church. This is clear from the meaning of 'this is what you shall offer on the altar' as that which has regard in general to reception of the Lord in the heavens; for 'the altar' means what is Divine and the Lord's in the heavens, 10129, thus also the reception of Him, while 'this you shall offer on it' means that which has regard in general [to the reception]. For the words that come next refer to the burnt offerings of lambs that were to be presented daily, and these offerings represent in general that which has regard to reception of the Lord. By 'lambs' the good of innocence is meant, and the good of innocence is the one and only thing that receives the Lord. For without the good of innocence there can be no love to the Lord, nor can there be any charity towards the neighbour or any faith that has life within it; in general there can be no good that has what is Divine within it, see the places referred to in 10021. This is why 'this you shall offer on the altar' means that which has regard in general to reception of the Lord in heaven and in the Church. When the word 'heaven' is used the Church should also be understood, since the Lord's heaven on earth is the Church, and each individual person in whom the Church exists has heaven as well within him; for the Lord is within him, and where the Lord is, so is heaven. Furthermore the Church makes one with heaven, for they are linked together inseparably and are dependent each on the other. The Word is what joins them together; the Word has the Lord within it, and the Lord is the Word, John 1:1ff.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

La Biblia

 

Revelation 6:16

Estudio

       

16 They told the mountains and the rocks, "Fall on us, and hide us from the face of him who sits on the throne, and from the wrath of the Lamb,