¹ Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.

² Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,

³ kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,

⁴ bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”.

⁵ Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?”

⁶ Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!

⁷ Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

⁸ O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!”

⁹ Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.

¹⁰ Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.

¹¹ Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.

¹² Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!

¹³ Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.

¹⁴ Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”.

¹⁵ Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.

¹⁶ Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.

¹⁷ Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!”

¹⁸ Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.

¹⁹ Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”.

²⁰ Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.

²¹ Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²² Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,

²³ ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?”

²⁴ Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.

²⁵ Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”.

²⁶ Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:

²⁷ “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!”

²⁸ Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.

²⁹ ebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.

³⁰ Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers ebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,

³¹ ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”.

³² Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.

³³ Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!”

³⁴ Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas.

³⁵ Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

³⁶ Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.

³⁷ Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,

³⁸ bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.

³⁹ Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’

⁴⁰ Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.

⁴¹ Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.

⁴² Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,

⁴³ tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,

⁴⁴ o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.

⁴⁵ Man dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’

⁴⁶ Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.

⁴⁷ Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.

⁴⁸ Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.

⁴⁹ Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.

⁵⁰ Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.

⁵¹ Štai ebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”.

⁵² Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

⁵³ Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo ebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.

⁵⁴ Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. ytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”.

⁵⁵ Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”.

⁵⁶ Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”.

⁵⁷ Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”.

⁵⁸ Pašaukę ebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”.

⁵⁹ Tada jie išlydėjo ebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.

⁶⁰ Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”

⁶¹ Tada ebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.

⁶² Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai oijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.

⁶³ Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.

⁶⁴ ebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario

⁶⁵ ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu.

⁶⁶ Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.

⁶⁷ Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė ebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

¹ Yahweh visited Sarah as he had said, and Yahweh did to Sarah as he had spoken.

² Sarah conceived, and bore Abraham a son in his old age, at the set time of which God had spoken to him.

³ Abraham called his son who was born to him, whom Sarah bore to him, Isaac.

⁴ Abraham circumcised his son, Isaac, when he was eight days old, as God had commanded him.

⁵ Abraham was one hundred years old when his son, Isaac, was born to him.

⁶ Sarah said, "God has made me laugh. Everyone who hears will laugh with me."

⁷ She said, "Who would have said to Abraham, that Sarah would nurse children? For I have borne him a son in his old age."

⁸ The child grew, and was weaned. Abraham made a great feast on the day that Isaac was weaned.

⁹ Sarah saw the son of Hagar the Egyptian, whom she had borne to Abraham, mocking.

¹⁰ Therefore she said to Abraham, "Cast out this handmaid and her son! For the son of this handmaid will not be heir with my son, Isaac."

¹¹ The thing was very grievous in Abraham's sight on account of his son.

¹² God said to Abraham, "Don't let it be grievous in your sight because of the boy, and because of your handmaid. In all that Sarah says to you, listen to her voice. For from Isaac will your seed be called.

¹³ I will also make a nation of the son of the handmaid, because he is your seed."

¹⁴ Abraham rose up early in the morning, and took bread and a bottle of water, and gave it to Hagar, putting it on her shoulder; and gave her the child, and sent her away. She departed, and wandered in the wilderness of Beersheba.

¹⁵ The water in the bottle was spent, and she cast the child under one of the shrubs.

¹⁶ She went and sat down opposite him, a good way off, about a bow shot away. For she said, "Don't let me see the death of the child." She sat over against him, and lifted up her voice, and wept.

¹⁷ God heard the voice of the boy. The angel of God called to Hagar out of the sky, and said to her, "What ails you, Hagar? Don't be afraid. For God has heard the voice of the boy where he is.

¹⁸ Get up, lift up the boy, and hold him in your hand. For I will make him a great nation."

¹⁹ God opened her eyes, and she saw a well of water. She went, filled the bottle with water, and gave the boy drink.

²⁰ God was with the boy, and he grew. He lived in the wilderness, and became, as he grew up, an archer.

²¹ He lived in the wilderness of Paran. His mother took a wife for him out of the land of Egypt.

²² It happened at that time, that Abimelech and Phicol the captain of his army spoke to Abraham, saying, "God is with you in all that you do.

²³ Now, therefore, swear to me here by God that you will not deal falsely with me, nor with my son, nor with my son's son. But according to the kindness that I have done to you, you shall do to me, and to the land in which you have lived as a foreigner."

²⁴ Abraham said, "I will swear."

²⁵ Abraham complained to Abimelech because of a water well, which Abimelech's servants had violently taken away.

²⁶ Abimelech said, "I don't know who has done this thing. Neither did you tell me, neither did I hear of it, until today."

²⁷ Abraham took sheep and cattle, and gave them to Abimelech. Those two made a covenant.

²⁸ Abraham set seven ewe lambs of the flock by themselves.

²⁹ Abimelech said to Abraham, "What do these seven ewe lambs which you have set by themselves mean?"

³⁰ He said, "You shall take these seven ewe lambs from my hand, that it may be a witness to me, that I have dug this well."

³¹ Therefore he called that place Beersheba, because they both swore there.

³² So they made a covenant at Beersheba. Abimelech rose up with Phicol, the captain of his army, and they returned into the land of the Philistines.

³³ Abraham planted a tamarisk tree in Beersheba, and called there on the name of Yahweh, the Everlasting God.

³⁴ Abraham lived as a foreigner in the land of the Philistines many days.