Arcana Coelestia #7296
7296. 'And Pharaoh also called the wise men and sorcerers' means a misuse of Divine order. This is clear from the meaning of 'the wise men' as those with a knowledge of spiritual realities and of their correspondence with natural things; (since these things were of a mystical nature those who studied and taught them were called 'the wise' among them. And because the Egyptians devoted themselves to such things they called themselves 'a son of the wise' and 'a son of the kings of old', as is evident in Isaiah,
How do you say to Pharaoh, I am a son of the wise, a son of the kings of old?
The Egyptians called a body of knowledge about spiritual realities wisdom, as did the Chaldeans also, Jeremiah 50:35;) and from the meaning of 'sorcerers' as those who pervert Divine order, thus those who pervert the laws of order. The fact that sorcery and magic have no other meaning than this may be recognized from sorcerers and magicians in the next life, where there are large numbers of them. For people who during their lifetime have used guile and devised many tricks to cheat others, and being successful have at length attributed all things to their own prudence, acquire a knowledge in the next life of magical practices. These are nothing but misuses of Divine order, especially of correspondences; for Divine order requires that every single thing should possess some correspondence. Hands, arms, and shoulders, for example, correspond to power, and therefore a rod does so too; and knowing this they fashion rods for themselves and also, in representative form, produce shoulders, arms, and hands, and then use them to exercise magical power. They can do the same with thousands of other things. A misuse of order and of correspondences exists when things that belong to order are not applied to good ends but to evil ones, for example to exercising control over others and bringing about their destruction; for salvation, thus the doing of good to all, is the end that order holds in view. From this one may see what one is to understand by a misuse of order, meant by 'the sorcerers'.
Izaijas 44
1
“Klausyk, Jokūbai, mano tarne, ir Izraeli, kurį išsirinkau.
2
Taip sako Viešpats, kuris tave padarė ir sukūrė tave dar įsčiose: ‘Nebijok, mano tarne Jokūbai ir Ješurūnai, kurį išsirinkau.
3
Aš išliesiu vandens sroves ant išdžiūvusios žemės ir ant dykumų; išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų,
4
jie žels kaip žolė prie vandens, kaip gluosniai prie tekančio upelio.
5
Vienas sakys: ‘Aš esu Viešpaties’, kitas vadinsis Jokūbo vardu, trečiasis rašys savo ranka: ‘Viešpaties’ ir pasivadins Izraeliu’ ”.
6
Bet Viešpats, Izraelio karalius, jo atpirkėjas, kareivijų Viešpats, sako: “Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo.
7
Kas yra toks, kaip Aš? Tegul jis pasirodo, praneša, paskelbia ir išdėsto, kas buvo praeityje ir kas įvyks.
8
Nebijokite ir nenusigąskite! Aš jums jau seniai sakiau ir pranešiau: jūs esate mano liudytojai. Be manęs nėra kito dievo, Aš nežinau jokio”.
9
Visi stabų dirbėjai yra niekas, jų darbas jiems nenaudingas. Jie patys sau yra liudytojai, jie nieko nesupranta ir nemato, todėl jie bus sugėdinti.
10
Padarytas dievas ir nulietas atvaizdas nieko nevertas.
11
Visiems jų dirbėjams bus gėda. Visi stabų dirbėjai yra žmonės. Jie visi susirinkę išsigąs ir gėdysis savo darbo.
12
Kalvis savo stipriomis rankomis dirba stabą: anglių karštyje įkaitinęs geležį, jį daro, kūjais lygina. Jis dirbdamas alksta, trokšta ir pavargsta.
13
Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose.
14
Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių.
15
Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį.
16
Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: “Man šilta!”
17
Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: “Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas”.
18
Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia.
19
Nė vienas nepagalvoja, kad pusę sudegino, ant anglių išsikepė duonos, išsivirė mėsos ir pavalgė. Iš likusio medžio pasidirbę stabą, parpuola prieš medžio gabalą.
20
Jis maitinasi pelenais, jo protas aptemęs, jo širdis klaidina, jis nepajėgia išsilaisvinti ir pasakyti: “Ar aš neapgaudinėju pats savęs?”
21
“Atsimink tai, Jokūbai ir Izraeli, tu esi mano tarnas! Aš tave padariau, Izraeli. Aš neužmiršiu tavęs!
22
Aš pašalinau tavo nusikaltimus kaip debesį ir tavo nuodėmes kaip miglą. Grįžk pas mane, nes Aš atpirkau tave”.
23
Džiaukitės, dangūs, nes Viešpats tai įvykdė! Šūkaukite, žemės gelmės, linksmai giedokite, miškai ir visi medžiai! Viešpats atpirko Jokūbą ir Izraelyje apsireikš Jo šlovė.
24
Taip sako Viešpats, tavo atpirkėjas, kuris sukūrė tave: “Aš esu Viešpats, kuris visa darau; Aš vienas ištiesiau dangus ir sutvirtinau žemę savo jėga”.
25
Jis išniekina žynių ženklus ir burtininkus padaro kvailiais; Jis pašalina išminčius, o jų išmintį padaro kvailyste.
26
Jis patvirtina savo tarno žodį ir įvykdo savo pasiuntinio pranešimą. Jis sako Jeruzalei: “Tu būsi apgyvendinta”, ir Judo miestams: “Jūs būsite atstatyti”.
27
Jis sako gelmei: “Išsek! Aš išdžiovinsiu tavo upes!”
28
Viešpats kalba apie Kyrą: “Jis yra mano tarnas ir įvykdys mano valią!” Jis sako Jeruzalei: “Tu būsi atstatyta”, o šventyklai: “Tavo pamatai bus padėti”.
