圣经文本

 

Genesis第27章

学习

   

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

5 ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6 ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15 Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

42 ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

46 ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#3563

学习本章节

  
/10837  
  

3563. 'And said, The voice is Jacob's voice, and the hands Esau's hands' means that the understanding consists in this case of truth existing inwardly, while the will consists in this case of good existing outwardly, so that an inversion of order exists with them. This is clear from the use of 'voice' to refer to truth and of 'hand' to refer to good. For 'voice' is used in reference to truth, as is evident from the places introduced in Volume One, in 219, 220, and from the fact that the actual words used are 'the voice is Jacob's voice', Jacob representing natural truth, as shown in various places above. And the reason why 'hand' is used in reference to good is that 'the hand' means power and ability, 878, 3541, the source of which is nothing other than good. All the power and ability that truth possesses comes from good, even though it seems to come from truth. This likewise is evident from the fact that the actual words used are 'the hands are Esau's hands', Esau representing natural good, as also shown above. The consequent existence of an inversion of order with them is evident from the consideration that proper order requires good, which belongs to the will, to exist inwardly, and truth, which belongs to the understanding, to exist outwardly. But these matters, as stated above, are such as can hardly be explained in any intelligible way because few have any knowledge of such things. For even if a perfectly clear explanation of them were given they would still not be understood if knowledge of them is lacking. Nevertheless the matter must be discussed since it is the subject at this point.

[2] The only source of the good of the natural which manifests itself in a person is interior good, that is, the good of the rational. Natural good can have no other source, though that which flows in from the one determines the nature of the good in the other. And since the good of the natural comes from no other source, neither does the truth of the natural, for where good is, so also is truth. Both must be present if they are to be anything at all. And again, that which flows in determines the nature of the truth there. Influx is such that the good of the rational flows into the natural along two different routes - one a very short and thus direct route into the good itself of the natural, and then on through the good of the natural into the truth there, this good and this truth being represented by Esau and his venison. In addition to this, the good of the rational flows into the natural along a second route which is less short, that is to say, through the truth of the rational, by means of which influx it forms something resembling good, but which in fact is truth.

[3] Everything is thus taking place according to order when the good of the rational flows directly into the good of the natural and at the same time into the truth there, and also indirectly by way of the truth of the rational into the good of the natural, and in a similar way both directly and indirectly into the truth of the natural. When all this is taking place the influx is according to order. Such is the influx with those who have been regenerated. But a different influx exists prior to regeneration, as has been stated above. That is to say, the good of the rational does not flow into the good of the natural directly but indirectly, by way of the truth of the rational, and so manifests something resembling good in the natural, which is not genuine good nor consequently genuine truth. Instead it is something such as does indeed possess good inmostly by virtue of influx through the truth of the rational; but there is nothing more. Therefore good too presents itself there under a different form, that is to say, outwardly as good represented by 'Esau' but inwardly as truth represented by 'Jacob'. And as this is not in accordance with order an inversion of order is said to exist with them. Yet insofar as nobody can be regenerated in any other way it is according to order.

[4] I realize that no matter how clearly these matters are stated and as a consequence are able to be perceived clearly by those who have a knowledge of the existence of such things, they still remain obscure to those who do not know what influx is, more so to those who do not know that the rational is distinct and separate from the natural, and more so still to those who do not have any distinct and clear idea of what good is or of what truth is. But the nature of natural good and of natural truth in the state prior to regeneration is plain to see only from the desires present at that time. When a person desires truth not because he has life in view but some other ends, such as to become learned, and to become this because of some desire to outdo others, which amounts to childish envy, and also because of some desire for glory, the order existing with the good of the natural and the truth of the natural is akin to that represented here by Jacob. As these two exist in relation to each other, there is a reversal of order, that is to say, the will, to which good belongs, exists outwardly, while the understanding, to which truth belongs, exists inwardly.

[5] But in the state following regeneration the situation is different. In this case the person desires truth not only because he has life in view but more still because he desires the good itself which constitutes that life. Previous desires, that is to say, those connected with outdoing, with childish envy, and with glory, now break away, so much so that they seem so to speak to have been dispelled. At this point good which belongs to the will exists inwardly, and truth which belongs to the understanding exists outwardly. The result then is that truth acts as one with good since it stems from good. This order is genuine order. The order existing previously also serves to bring this order about, for the will which at that time occupies an external position allows many things to come in which contribute to regeneration, like a sponge which absorbs water, clear or muddy, so that it absorbs such things as would otherwise be rejected. Indeed these things serve as means and also as ideas that have to be formed concerning genuine goods and truths, besides other uses which they serve.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.